Jau ne pirmus metus menininkai ir Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ įkūrėjai Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius vasario mėnesį savaitei sukviečia šokėjus iš visos Lietuvos ir Europos į žiemos šokio susitikimą „Šokio Koloniją“ Nidoje. Joje dalyviai kasdien lieja prakaitą įvairių šokio stilių pamokose, ugdo šokio gebėjimus ir kelia kvalifikaciją, diskutuoja įvairiomis šokio ir teatro aktualijomis, žiūri dokumentinius filmus, tinklaveikauja, mezga tvirtus ryšius nacionaliniu ir tarptautiniu mastu, plečia savo akiratį. Apie „Šokio Koloniją“, bendruomenę, šiųmetį susitikimą ir netolimą ateitį kalbiname pačius idėjos autorius – Airidą ir Lauryną.
– Airida, kada ir kaip gimė idėja organizuoti žiemos šokio susitikimą „Šokio Koloniją“? Kaip pirminė vizija pasikeitė nuo tos, kurią turite dabar?
– Žiemos šokėjų susitikimą organizuojame jau devintus metus, bet dar anksčiau mintyse „kabėjo“ įsivaizdavimas, kad šokti žiemą į jūrą, į pusnį, į gaivesnę salę būtų įdomi patirtis. Juk dauguma šokio stovyklų organizuojamos vasarą, rudenį, ir kalbu ne tik apie Lietuvoje vykstančias; tarp tos gausos sunku ir išsirinkti. Pirmuose „Šokio Kolonijos“ susitikimuose edukacinės veiklos, šokio pamokos, paskaitos vyko labiau lokaliame kontekste, dauguma mokytojų buvo lietuviai, o šokėjai dažniausiai iš mūsų bendruomenės rato. Pastaraisiais metais sulaukiame tarptautinės mokytojų komandos, mezgasi stipresni ryšiai tarp šokėjų ir mokytojų, kuriuos jau ne pirmus metus kviečiame atvykti į Nidą iš skirtingų šalių ir Lietuvos miestų. Šie metai pirmi, kai po „Šokio Kolonijos“ skėčiu Nidos meno kolonijoje tris savaites rezidavo menininkai iš Vokietijos: Thaddäus Maria Jungmannas ir Daniela Riebesam, kurie plėtojo ir pristatė meninį tyrimą „Jungmann // Jungklaus“, o choreografas iš Olandijos Victoras Rottieras atrinko dvylika šokėjų iš Lietuvos į penkias dienas trukusį kūrybinį projektą „Dead on 1 eye“. Jo metu nepraleidome progos susipažinti ir praktikuotis kūrybiniuose šokio darbo procesuose. Be jokios abejonės, darbas su choreografais iš svetur įkvepia tarptautinėms koprodukcijoms.
– Laurynai, dabar, kai „Šokio Kolonija“ skaičiuoja devintus metus, ar žiemos šokio susitikimas vis dar tave nustebina ir kodėl iki šiol drauge su Airida bei komanda tęsiate šią ypatingą iniciatyvą?
– Kiekvienas projektas ypatingas tiek, kiek jame dalyvaujant gali augti profesine prasme, vidumi ar kaip žmogus. Jaučiu, kad, nors ir praėjus tiek metų, vis dar turime kur augti ir ką pasiūlyti tiek sau, tiek festivalyje dalyvaujantiems scenos meno kūrėjams. Šiais metais festivalio programa priartėjome prie tokio formato, kokio siekėme. Trys programos, suteikusios šokėjams galimybę tobulėti visapusiškai. Pradėję nuo intensyvaus šokio ir teatro edukacijos savaitgalio, papildėme programą savivadybos, rezidencijų ir kūrybinio proceso plėtojimo programomis. Visos programos susijungia į vieną visumą, kurios vienodomis proporcijomis reikalingos nepriklausomai veikiantiems kūrėjams. Žiemos šokio susitikime dalyviai tobulina savo šokio atlikimo ir kūno puoselėjimo technikas, susipažįsta su savivadybos ir prodiusavimo strategijomis bei metodais, tuo pačiu mokosi arba dalyvauja realiuose kūrybiniuose tarptautiniuose projektuose, kuriuos ateityje siekia prodiusuoti „Low Air“. Be jau paminėtų programos dalių šiais metais pirmą kartą galėjome pasiūlyti ir kūrybinę rezidenciją šokio kūrėjams iš Vokietijos. Kaip Airida jau minėjo, du menininkai tris savaites rezidavo ir plėtojo būsimą šokio spektaklį; ir „Low Air“ prie šios produkcijos prisidėjo. Menininkus pasirinkome neatsitiktinai – tai su europinio šokio tinklo „Studiotrade“ partneriais Vokietijoje asocijuoti kūrėjai, kuriems mūsų partneriai suteikė įvairių resursų jų kūrybos plėtojimui. Tokiu būdu ir mes, kaip organizacija, galime pasiūlyti Lietuvos kūrėjams panašią pagalbą įvairiuose kūrybos ir prodiusavimo etapuose. Galime pasidžiaugti, kad šio tinklaveikos formato dėka Lietuvos kūrėjų eskizai pristatomi užsienyje, o 2018–2023 m. tapo koprodukcijomis. Esant nepriklausomu menininku yra be galo svarbu susikurti aplink save tvarią ekosistemą. Šiuo aspektu „Šokio Kolonija“, matyt, ir yra ypatinga. Projektu stengiamės pasiūlyti erdvę, kurioje kūrėjai gali augti ir žengti tolyn tarptautinio įsitinklinimo keliu.
– Matyti, kad „Šokio Kolonija“ tapo tarptautine – kviečiate ne tik šokio mokytojus iš įvairių pasaulio šalių, kaip Ispanija, Olandija, Lenkija ir kt., dar šiais metais sulaukėte ir reziduojančių menininkų iš Vokietijos. Airida, kas toliau? Kuria kryptimi norisi judėti toliau?
– Kitais metais, jubiliejiniame „Šokio Kolonijos“ susitikime, galvojame pristatyti šokio tyrinėjimus ne tik Nidos meno kolonijos erdvėse. Svajojame apie konkrečiai vietai pritaikytus šokio tyrinėjimo pristatymus už meno kolonijos ribų. Tokiu būdu kuriantys menininkai organiškiau artėtų link stebinčiųjų. Žiūrovams būtų paprasčiau atrasti iš svetur atvykusius reziduoti šokio, judesio menininkus. Galbūt kitais metais nustebins ir duris atvers Nidos kultūros ir turizmo informacijos centras. Būtų smalsu kūnais patyrinėti ir naujojo kultūros centro erdves. Bendradarbiaujant su Nidos meno kolonija svajojame išplėsti rezidencijų šokio menininkams iš užsienio galimybes.
– Viena šiųmetė naujovė – Victoro Rottiero iš Olandijos kūrybinis projektas „Deaf on 1 eye” („Kurčias viena akimi“). Planuose ir toliau skatinti tokius kūrybinius projektus, kurie ne tik supažindina į „Šokio Koloniją“ atvykstančius profesionalus, šokio entuziastus su užsienyje dirbančių choreografų darbo metodais ir žiniomis, bet tuo pačiu tokiu būdu sukurti terpę šokėjams būti pastebėtais? Laurynai, gal yra žinoma, kokią įtaką „Šokio Kolonija“ turėjo joje jau anksčiau dalyvavusiems, yra gerųjų pavyzdžių?
– Šį elementą planuojame tęsti ir vystyti, nes potencialas labai didelis. Vertų paminėti pavyzdžių yra ne vienas. 2023 m. tinklaveikos su partneriais metu trys Lietuvos jaunieji kūrėjai Ema Senkuvienė, Marius Eidrigevičius ir Greta Snitkutė sulaukė kvietimo pristatyti savo būsimą šokio spektaklį „Tiesa-Drąsa“ Vokietijoje. Dėka tais metais vykusios „Šokio Kolonijos“, kūrybinės programos lektorė, choreografė Silke Z. atkreipė dėmesį į jaunuosius kūrėjus, o mes, savo ruožtu, padėjome įgyvendinti jų norimą idėją. 2024 m. vykęs kūrybinis projektas sudarė galimybes dvylikai šokėjų atsidurti plačiai veikiančio choreografo kūrybiniame akiratyje, kas, tikiu, išsirutulios iki pakvietimų jungtis prie šokio pastatymų užsienyje. „Low Air“ ateities planuose „Šokio Kolonijoje“ pradėtus kūrybinius projektus prodiusuoti ir pristatyti žiūrovams kaip pilnus spektaklius. Tokio pobūdžio kontekstuose nauda ir galimybės yra daugialypės, jas tereikia pamatyti ir mokėti užčiuopti, o tada proaktyviai veikti. „Šokio Kolonijoje“ vykstančios tinklaveikos tikslas toks, kad Lietuvos scenos menininkai būtų pastebėti ir atrasti, o kartu būtų keliamos jų kompetencijos, kas lemtų galimai sėkmingą veiklą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
– Airida, paskutinioji tarptautinė žiemos šokio susitikimo diena pasižymėjo kūrybinių darbų pristatymu, ko iki šiol nėra buvę: Victoras Rottieras su šokėjais pristatė eskizą savo būsimam darbui, Adriano Vegos iš Ispanijos šokio pamokos įkvėpė šokėjus ir choreografą sukurti trumpą šokio etiudą, o tris savaites Nidos meno kolonijoje rezidavę Thaddäus Maria Jungmannas ir Daniela Riebesam parodė ištrauką iš savo būsimo spektaklio, kurį netrukus rodys Vokietijos žiūrovams. Ką šie pokyčiai reiškia „Šokio Kolonijai“?
– Kad esame pasiruošę nuoseklioms tarptautinėms bendrystėms, esame linkę atverti daugiau galimybių šokėjams iš Lietuvos ir kitų šalių. Į „Šokio Koloniją“ praktikuotis atvykę šokėjai, drauge su tarptautine šokio profesionalų komanda, gali pradėti kūrybinius procesus, mainus, užmegzti kontaktus, vystyti šokio pasirodymų, o taip pat ir šokio edukacijos, projektus tiek meno kolonijos erdvėse, tiek už jos ribų.
– Šiais metais kūrybinius projektus į Nidos meno koloniją kvietėte pamatyti miesto gyventojus bei svečius. Laurynai, gal kitas žingsnis kūrybinius darbus pristatyti Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“?
– Džiaugiamės, kad per tiek metų į Nidą pritraukėme šimtus scenos meno kūrėjų ir jaunųjų talentų iš visos Lietuvos ir užsienio. „Šokio Kolonija“ niekada nebuvo uždara nuo vietos bendruomenės, tačiau į platesnę sklaidą išorėn koncentravomės mažiau, nes dėmesio centre buvo tai, kas gimsta viduje ir iškeliauja tik į tolimesnius vandenis arba sugrįžta į dalyvavusių festivalyje kūrėjų aplinkas: ar tai per kūrybą, per mokymą ar per kitas praktikas. Kitaip tariant, eksportavome kultūrą iš Nidos. Šių metų programa parodė, kad kartu ir atvežame, sugeneruojame nemažai meninio turinio, kurį vertinga parodyti ir vietos bendruomenei. Galutiniu rezultatu, o ir atgaliniu ryšiu iš neringiškių, labai džiaugiamės. Kalbant apie ateitį, jeigu Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro rekonstrukcija bus baigta iki jubiliejinės 10-osios „Šokio Kolonijos“, manau, apsvarstysime galimybę pristatyti spektaklius ir profesionalioje scenoje. Norint, kad sklaida būtų tvaresnė, su išliekamąja verte, tarpinstitucinis bendradarbiavimas yra būtinas. Tikimės palaikymo ir partnerysčių su vietos organizacijomis. Pavyzdžiui, drauge su Nidos meno kolonija sukūrėme tvarų bendradarbiavimo modelį, kuris mūsų organizacijoms suteikia daug laisvės kurti, auginti ir skleisti kultūrą. Projekto veiklų įgyvendinimas nebūtų įmanomas be Lietuvos kultūros tarybos finansavimo ir Vilniaus miesto savivaldybės palaikymo. Kultūros sklaida, tarptautinė tinklaveika, inovacijų kūrimas gali pasireikšti įvairiausiomis formomis – to „Šokio Kolonijoje“ ir siekiame.
– Paskutinis klausimas tau, Airida. Kiti metai – jubiliejiniai. „Šokio Kolonija“ vyks jau dešimtą kartą. Jau yra numatyta data? Kokio žiemos šokio susitikimo tikitės kitais metais?
Taip, žinoma, data jau numatyta. Šokėjai, pasižymėkite: 2025 m. vasario 10–16 d. Mintyse jau sukasi naujos koncepcijos plėsti galimybes ir erdvę dialogui tarp žiūrovo ir kūrėjo. Mes, šokantys, eisime pas nešokančius, vietoje to, kad lauktume, kviestume užsukti pas mus į sales. Galvojame apie įvairesnes disciplinas, patirtis, skatinančias peržengti savo kūno galimybių ir suvokimo ribas, o taip pat apie praplėstą judesio geografiją tarptautinės šokio tinklaveikos kontekste. Kviesime ne tik šiuolaikinio ir gatvės šokio technikų meistrus, bet ir šias technikas plėtojančius netradiciniuose kūrybiniuose kontekstuose, praktikus ir teoretikus menininkus. Mūsų visos „Low Air“ komandos laukia atsakingas darbas, tačiau, kaip pavyko susidoroti su užduotimi man, Laurynui, Gretai, Marijai ir Dmitrijui šiais metais, taip, tikiu, pavyks ir kitais!