Lapkričio mėnesį šokio menininkės Dovilė Binkauskaitė ir Aistė Jančiūtė atliko kūrybinę rezidenciją Anykščių menų inkubatoriuje. Ši rezidencija buvo pirmasis etapas rinkti ir tyrinėti medžiagą būsimam Dovilės Binkauskaitės solo performansui. Dėmesio centre – kūno atmintis – kaip, eilinės dienos turtas – susitikimai su žmonėmis, miestelio architektūra, gamtovaizdžiu, kultūra, istorija, besiklostantys įvykiai.
Šokio menininkės dalinasi rezidencijos įspūdžiais ir patirtimis. „Dirbome su fiziniu prisilietimu, autentišku judėjimu, bodywork, kontaktinės improvizacijos ir darbo su kūno atmintimi principais. Tyrinėjome, kaip judesys gimdo judesį; įsirašo į kūną ir kokiais būdais galima tą atmintį pažadinti; kaip kuriamos judesio kokybės.
Tomis dienomis, Anykščių Menų inkubatoriuje, Angelų muziejuje, buvo eksponuojama paroda apie sakralumą mene. Mūsų rezidencijos metu taip pat įvyko paskaita apie Anykščių mieste gyvenusių rašytojų asmenybes ir jų kūrybą: J. Biliūną, A. Vienuolį, A. Baranauską ir V. Juodagalvį. Sužinoti istoriniai įvykiai ir pamatyta paroda, atvėrė temą apie skirtingų pasaulių – realaus ir iliuzijų/sapno – buvimo. Kas yra sakralumas ir kaip jis kuriamas? Paprastumas, trapumas, pažeidžiamumas, švelnumas, ribos, maistas (kūnui ir sielai), sapnai, tėvai, priklausomybės, judėjimo/buvimo/ lietimo kokybės, pereinančios, sunkiai užčiuopiamos būsenos, kūnų nuolatinis kritimas, erdvės laikymas – tai temos iškilusios penkių dienų rezidencijos Anykščiuose laikotarpiu.
Kodėl svarbios rezidencijos regionuose?
Aistė: Jos leidžia susipažinti su vietove, jos gyvenimo ritmu. Susitikti su žmonėmis ir jų istorijomis, kurios praplėčia ir inspiruoja kūrybinį lauką. Tuo pačiu susitikimas su vietos bendruomene leidžia užsimegzti netikėtiems dialogams ir patirčių apsikeitimui.
Dovilė: Regionai yra turtingi savo žmonėmis, istorijomis, kultūriniu paveldu, gamtos ypatumais. Menininkams, kūrėjams, tai nauja informacija, žadinanti vaizduotę, įkvepianti kurti. Laikas, atitrūkus, nuo kasdienybės rutinos savame mieste, skirtas tik kūrybiniam procesui, regiono pažinimui, yra labai brangus ir turiningas.
Kuo ypatingas buvo šitas laikas Anykščiuose?
Aistė: Ypatinga buvo ieškoti bendros kūniškos atminties per aplankytą Anykščiuose sakralinio meno parodą ir gilinantis į to krašto rašytojų veiklą, kultūrinius objektus. Taip pat atrasti žmogaus trapumą ir pažeidžiamumą – kaip inspiraciją naujam judesiui atrasti. Šis judesys leido patirti apsijungimą ne tik su savo kūnu, bet ir su Anykščių gyventojų kūnais.
Dovilė: Laikas Anykščiuose sutelkė ir išgrynino temas, susiaurino, uždavė kryptį, kuria norime judėti toliau šiame kūrybiniame procese; leido patirti mums su Aiste viena kitą – interesus, būdą, tempą, ritmą, suvokti bendrumus, skirtumus, lūkesčius. Visa tai kuria kryptį tolimesnių veiksmų link, vystant šį kūrybinį procesą.
Kaip projektas susijungė su vietos bendruomene?
Dovilė: Į užsiėmimą bendruomenei susirinko ne daug žmonių, dėl per vėlaus informacijos viešinimo, tačiau susirinkusios moterys buvo labai įsitraukusios, susidomėjusios ir po užsiėmimo dėkojo už patirtis. Dalinomės tuo, kaip dirbome penkias rezidencijos dienas dviese su Aiste – prisilietimas, kaip jis žadina judėti ir kaip išlieka kūne. Glaudesnei jungčiai su bendruomene, išties, norėtųsi praleisti daugiau laiko šioje vietovėje su jos žmonėmis. Atrodė, jog su kiekviena diena tampame vis labiau artimos šiam kraštui. Priimamos.
Jeigu Anykščiai būtų muzika ar grojaraštis, kokia ji būtų?
Aistė: Grojaraštis nuo bažnyčios varpų iki Ląstelės skambesio.
Dovilė: Jon Hopkins Immunity ir Water Koshi Wind Chimes – muzika palaikiusi procesą – ramu, jautru, švelnu, trapu, paviršius, giluminė tėkmė, amžinas pulsavimas, ritmas, tamsu, šviesos raibuliai, tirpsmas, lapkričio saulė.
Trys žodžiai nusakantys tai, ką parsivežėte iš rezidencijos?
Aistė: Sakralus, Švelnus, Prisilietimas.
Dovilė: Nuoga lapkričio saulė.
Šiuolaikinio šokio asociacijos veiklą remia Lietuvos Kultūros Taryba.