Turinys:
Praktikavimosi, atlikimo ir rezultato tikslai
Tikslų hierarchija: maži, vidutiniai ir dideli tikslai
Įžanga
Būti profesionaliu scenos atlikėju asocijuojasi su aukščiausio lygio meistriškumo siekimu. Todėl, gebėjimas suformuoti veiksmingus siekius ar tikslus atlikėjams yra vienas svarbiausių psichologinių įgūdžių [1], [2]. Tačiau, profesiniai tikslai gali asocijuotis su negatyviomis patirtimis: pervargimu, kaltės jausmu, nerimu, įtampa, scenos baime, motyvacijos ir kūrybiškumo stoka, sumažėjusiu pasitikėjimu savimi ir saviverte, žalingu perfekcionizmu (daugiau apie tai skaityti čia ), bei menkesne psichologine ir fizine sveikata. Kai kurie atlikėjai dėl šių patirčių vengia kelti tikslus, arba, dėl pernelyg didelio jaučiamo spaudimo, netgi renkasi nutraukti profesinę karjerą. Šokėjų tarpe empirinių tyrimų apie tikslų formavimą yra atlikta nedaug, tačiau kitose atlikimo srityse, kaip sporte ar muzikos atlikime, tikslų išsikėlimas užima itin svarbią vietą dėl to, kokią įtaką tai turi atlikėjo tobulėjimui ir funkcionavimui.
Tikslų nustatymas yra apibūdinamas kaip veiksmas tam tikro objekto ar siekio link, vardan pasiekti konkretaus standarto ar įgūdžio ribotame laiko tarpe [3]. Aiškių tikslų stoka negatyviai paveikia saviveiksmingumą, motyvaciją ir gebėjimą tvarkytis su situacija dėl dėmesio kreipimo į su užduotimi nesusijusius dalykus [4]. Tuo tarpu gerai suformuluoti tikslai padeda kreipti dėmesį reikiama linkme, pagerina savistebėseną ir progreso sekimą, padidina ir palaiko motyvaciją, saviveiksmingumą, nuoseklumą, valią ir kantrybę tiek praktikavimosi, tiek atlikimo metu [3], [5], [6]. Protingai suformuoti tikslai turi stiprios teigiamos įtakos ne tik, be abejo, atlikėjo tobulėjimui ir motyvacijai, bet ir jo autonomiškumui, individualumui, kūrybiškumui, individualaus bei grupinio praktikavimosi kokybei bei kiekiui, mažesniam nerimui bei atlikimo baimei, mažesnei rizikai pervargti, bei iš esmės geresnei psichologinei ir fizinei sveikatai. Tad, sekančiose pastraipose kalbėsime apie tai, kaip nusistatyti kryptingus ir pasiekiamus tikslus.
Vidiniai ir išoriniai tikslai
Pagal kilmę, tikslai gali būti skirstomi į dvi grupes: vidinius ir išorinius [7], [8]. Tai turi didelės įtakos asmens motyvacijai ir gerovei. Vidiniai tikslai kyla iš individo asmeninių motyvų (pvz., tobulėti, prisidėti prie bedruomenės, palaikyti fizinę ar psichologinę gerovę, suartėti su kitais, ir pan.). Išoriniai tikslai yra nustatomi orientuojantis į išorę (pvz., finansinė sėkmė, socialinis pripažinimas, įvaizdis, patrauklumas, ir pan.) [9], [10]. Vidiniai tikslai koncentruojasi ties asmeniniais poreikiais ir veiklomis, vertybėmis ir potencialu, ir yra orientuoti į savęs, kaip asmenybės, tobulinimą. Todėl, siekimas šių tikslų dažniausiai savaime suteikia pasitenkinimą ir pozityvią patirtį, tokiu būdu stiprinant asmens psichologinę gerovę. Tuo tarpu išoriniai tikslai pasižymi dėmesio kreipimu į išorinius vertės faktorius (pvz., šlovė, turtai) [11], [12] ir yra asocijuojami su negatyvia patirtimi bei prastesne psichologine gerove. Žinoma, riba tarp išorinių ir vidinių tikslų ne visada aiški, o kartais išoriniai tikslai yra neišvengiami (pvz., yra diktuojami profesinio kolektyvo, mokymosi institucijos, poreikio užsidirbti pinigų pragyvenimui, ir pan.), tačiau kiekviename tiksle galima ieškoti vidinio motyvo ir kreipti dėmesį ta linkme. Tokiu būdu tikslo siekimas tampa malonesnis ir produktyvesnis.
Taipogi, kadangi šokėjai dažnai dirba kolektyvuose, choreografams, režisieriams, pedagogams ir kietiems dirbantiems su šokėjų grupėmis, o taip pat patiems šokėjams, vertėtų įvardinti asmeninius tikslus, kurie palaipsniui atitiktų ir įsijungtų į bendrus grupės tikslus. Tokiu būdų patenkinant tiek individualumo, tiek bendruomeniškumo žmogiškąjį poreikį, kuris būtinas kiekvienam atlikėjui klestėti.
Praktikavimosi, atlikimo ir rezultato tikslai
Negana to, tyrimai rodo, jog, tam, kad pakelti atlikimo kokybę, yra svarbu diferencijuoti ir taikyti tikslus pagal tai, į kokį procesą jie yra orientuoti [3]. Pagal tai, tikslai gali būti grupuojami į tris grupes: proceso, atlikimo ir rezultato tikslai [13]. Įproceso tikslus įeina specifiniai metodai, strategijos ir procedūros skirtos praktikavimosi ir atlikimo tobulinimo veiklai (pavyzdžiui, konkretaus judesio išmokimas ar tobulinimas, kuris vėliau bus naudojamas pasirodyme). Atlikimo tikslai yra tie, kurie yra orientuoti į asmeninio rezultato ar kokybės gerinimą atlikimo metu (pavyzdžiui, vientiso pasirodymo asmeninio atlikimo kokybė repeticijos ar pasirodymo metu). Rezultato tikslai yra taip vadinami „laimėjimo ar pralaimėjimo“ rezultatai, orientuoti į savo atlikimo kokybės lyginimą su kitais (pavyzdžiui, savo iš egzamino gauto balo lyginimas su kitų egzamino dalyvių balais, prizinės vietos konkurse užėmimas ir pan.). Rezultato tikslai mažiausiai priklauso nuo atlikėjo, kadangi į juos įeina daugiausiai aplinkos įtakos faktorių (pavyzdžiui, kitų atlikėjų, su kuriais lyginamasi, atlikimo lygmuo, vertintojai, sėkmės faktorius ir kt.). Dėl šios priežasties, rezultato tikslai atneša mažiausiai asmeninės naudos atlikėjams, o taip pat kelia daugiausiai neigiamų patirčių, streso ir baimės, nepasitenkinimo ir mažina motyvaciją. Tuo tarpu fokusavimasis ties proceso tikslais padeda sumažinti atlikimo baimę [14], [15]. Tyrimai rodo, jog veiksmingiausia strategija yra naudoti proceso ir atlikimo tikslus kartu, tačiau sąmoningai juos atskiriant ir labiau koncentruojantis ties atlikimo tikslais, ypatingai artėjant pasirodymui [16], [17]. Taip pat, proceso tikslai turėtų orientuotis į atlikimo tikslus, t. y., proceso tikslai turėtų būti suformuoti taip, kad atitiktų ir padėtų išpildyti atlikimo tikslus.
Tikslų hierarchija: maži, vidutiniai ir dideli tikslai
Negana to, kad tikslai turėtų būti orientuoti į skirtingas pasiruošimo atlikimui fazes, taip pat juos reikėtų suorganizuoti hierarchiškai į trumpalaikius (mažus), vidutiniškus ir ilgalaikius (didelius) tikslus (žiūrėti pav.). Trumpalaikiai tikslai turėtų būti tik mažu postūmiu priekyje nuo dabartinių gebėjimų ir įvykdomi trumpesniame laiko tarpe, tarkime, dienos, kelių dienų, ir savaitės bėgyje. Kaip pavaizduota, netgi trumpalaikiai tikslai gali būti skirstomi hierarchiškai, pavyzdžiui, šios dienos repeticijos tikslai veda link kelių dienų tikslų, o šie – link savaitės tikslo. Trumpalaikiai tikslai yra svarbiausi ir efektyviausi, kadangi jie suteikia labai aiškų veiksmų planą ir apčiuopiamą rezultatą. Tyrimai rodo, jog gerai apgalvoti maži, asmeniniai ir konkretūs tikslai gali stipriai pakelti pasiruošimo ir atlikimo lygmenį [18]. Priešingai nei ilgalaikiai tikslai, konkretūs trumpalaikiai tikslai kokybiškai apibūdina konkrečius veiksmus ką, kaip, ir kodėl daryti mikro lygyje tam, kad vesti link ilgalaikių tikslų. Taigi, trumpalaikiai tikslai turi būti suformuoti turint omenyje ilgalaikius tikslus [19]. Tuo tarpu viduriniai tikslai yra tarsi proceso moderatoriai: jie turėtų būti išdėstyti plačiau laike ir funkcionuoti kaip patikrinimo apžvalgos taškai, reikalingi tobulėjimo proceso apžiūrai ir, esant reikalui, ilgalaikių tikslų koregavimui. Apibendrinus, ilgalaikiai tikslai turėtų informuoti vidutinius ir trumpalaikius tikslus bei visą tobulėjimo procesą, tuo tarpu maži tikslai turėtų aiškiai vesti link vidutinių tikslų, o šie – link aukščiausių/ilgalaikių tikslų [3], [20]. Tačiau visame šiame procese yra labai svarbu lankstumas, kadangi labai tikėtina, ypač jei nėra užtektinai įgūdžių nusistatyti konstruktyvius tikslus, jog juos reikės koreguoti.
Tyrimai rodo, jog efektyviausi yra pasiekiami, konkretūs, tačiau ganėtinai sunkūs tikslai, palyginus su labai lengvais, labai sunkiais ar „daryk geriausiai kaip gali“ tikslais [21]. Lengvi tikslai dažniausiai yra nuobodūs ir nekeliantys pasitenkinimo, tuo tarpu pernelyg sunkūs tikslai dažnai interpretuojami kaip nerealūs ir mažinantys motyvaciją. Tad reikia stebėti, kokią vidinę reakciją kelia nusistatyti tikslai ir koreguoti juos pagal tai. Aukso viduriukas yra surasti tikslus, kurie kelia iššūkį, tačiau jaučiasi realiai pasiekiami, kadangi tuomet jie atlikėjams suteikia daugiau jėgų, atkaklumo ir motyvacijos [2], [18].
Pav.: Tikslų hierarchija
SMARTS tikslai
SMARTS yra efektyvi ir ganėtinai paplitusi tikslų suformavimo strategija [2]. Mokslinėje literatūroje akronimas šiek tiek varijuoja (dar gali būti vadinama SMART ir šifruojama kiek kitaip), tačiau reikšmė ir metodas yra panašūs. Akronimo kiekviena raidė šifruojama (anglų kalboje) į tam tikrą reikiamą tikslo savybę:
S – specific/konkretus: tikslai turėtų labai konkrečiai apibūdinti, kas turėtų būti pasiekta. Reikėtų įsivardinti specifines savybes, kurios padarytų tą konkretų atlikimą geresniu.
M – measurable/pamatuojamas: nors meno atlikime tai yra kiek sudėtingiau, nei kitose atlikimo srityse, vertėtų stengtis rasti matavimo vienetus konkrečiuose tiksluose.
A – action oriented/orientuota į veiksmus: tikslai turėtų vesti link konkrečių veiksmų, kuriuos reikia atlikti tam, kad pasiekti tikslą.
R – realistic/realistiškas: tikslai turėtų būti pasiekiami ir juos nustatant derėtų apgalvoti galimas kliūtis ir apribojimus.
T – timed/apibrėžtas laiko: tikslai turėtų būti nustatyti turint omeny konkretų ir įgyvendinamą laiko tarpą, per kurį jis bus atliekamas.
S – self-determined/savarankiškai apspręstas: tikslas turėtų būti savanoriškas, aktualus ir prasmingas, nustatytas arba paties atlikėjo, arba atsižvelgiant į jo pastangas ir poreikius.
Taigi, norint, kad tikslai būtų efektyvūs, juos nusistatant reikėtų siekti, jog jie turėtų šias kokybes – būtų konkretūs, pamatuojami, vedantys į konkrečius veiksmus, realistiški, laiko apibrėžti ir kylantys iš vidinių asmens priežasčių.
Apibendrinimas
Tikslų nusistatymas yra labai galingas įrankis atlikimo lygio kėlimui. Tačiau, naudojant neapgalvotai, gali sukelti įvairiausių neigiamų patirčių. Gerai nustatyti ir apgalvoti tikslai veda link gerų rezultatų, spartesnio tobulėjimo, produktyviai leidžiamo laiko, bei geros savijautos.
Vertėtų stengtis nusistatyti tikslus kylančius iš vidinių motyvų ir orientuotus į individualų tobulėjimą. Kadangi šokėjai dažnai dirba grupėse ir turi bendrus tikslus, vertėtų skirti papildomai dėmesio ir laiko identifikuoti kaip kolektyvo tikslai galėtų būti pritaikyti ir įprasminti kiekvienam nariui individualiai.
Tikslai turi būti hierarchiškai sugrupuoti į trumpalaikius, vidutinius ir ilgalaikius tikslus. Ilgalaikiai tikslai turi informuoti vidurinius ir trumpalaikius, o trumpalaikiai – vesti link vidurinių ir ilgalaikių tikslų. Tačiau, tobulėjimo procese, pagrindinis dėmesys turi būti kreipiamas į trumpalaikius tikslus, kadangi jie suteikia konkretų veiksmų planą. Taip pat, svarbu būti lanksčiam ir pasiruošusiam koreguoti tikslus priklausomai nuo asmeninio judėjimo tempo.
Veiksmų planas: suformuoti tikslą, nuspręsti koks jis: ilgalaikis, vidutinis, ar trumpalaikis. Pagal tai, jei reikia, suskaldyti tą tikslą į mažesnius tikslus. Tuomet apgalvoti, kad kiekvienas tikslas turėtų SMARTS kokybes. Apsvarstyti, kiek šio tikslo pasiekimas priklauso nuo tavęs, o kiek nuo aplinkinių faktorių. Suplanuoti detalią, žingsnis po žingsnio strategiją kaip pasiekti šio tikslo. Galiausiai, vertėtų apsvarstyti galimus barjerus jam pasiekti ir turėti omenyje kontrolės faktorių (kiek tai priklauso nuo paties asmens). Tuomet, belieka tik vykdyti savo planą!
Literatūros sąrašas
[1] S. D. Mellalieu & S. Hanton, Advances in Applied Sport Psychology. London; New York, NY: Routledge, 2008.
[2] R. S. Weinberg and D. Gould, Foundations of sport and exercise psychology. Champaign, IL: Human Kinetics, 2011.
[3] E. A. Locke and G. P. Latham, “Building a practically useful theory of goal setting and task motivation: A 35-year odyssey,” Am. Psychol., vol. 57, no. 9, pp. 705–717, 2002, doi: 10.1037/0003-066X.57.9.705.
[4] B. J. Zimmerman, “Goal setting: A key proactive source of academic self-regulation,” in Motivation and Self-Regulated Learning: Theory, Research, and Applications, 2012, pp. 267–296.
[5] D. H. Schunk and J. M. Rice, “Learning goals and children’s reading comprehension,” J. Lit. Res., vol. 21, no. 3, pp. 279–293, Sep. 1989, doi: 10.1080/10862968909547677.
[6] D. H. Schunk, “Goal Setting and Self-Efficacy During Self-Regulated Learning,” Educ. Psychol., vol. 25, no. 1, pp. 71–86, 1990, doi: 10.1207/s15326985ep2501_6.
[7] R. M. Ryan, G. C. Williams, H. Patrick, and E. L. Deci, “Self-Determination Theory and Physical Health: The dynamics of motivation in development and wellness,” Hell. J. Psychol., vol. 6(2), pp. 107–124, 2009, doi: 10.12987/yale/9780300095449.003.0004.
[8] M. Vansteenkiste, C. P. Niemiec, and B. Soenens, “The development of the five mini-theories of self-determination theory: An historical overview, emerging trends, and future directions,” Adv. Motiv. Achiev., vol. 16 PARTA, pp. 105–165, 2010, doi: 10.1108/S0749-7423(2010)000016A007/FULL/XML.
[9] T. Kasser and R. M. Ryan, “A Dark Side of the American Dream: Correlates of Financial Success as a Central Life Aspiration,” J. Pers. Soc. Psychol., vol. 65, no. 2, pp. 410–422, 1993, doi: 10.1037/0022-3514.65.2.410.
[10] T. Kasser and R. M. Ryan, “Further examining the American dream: Differential correlates of intrinsic and extrinsic goals,” Personal. Soc. Psychol. Bull., vol. 22, no. 3, pp. 280–287, Jul. 1996, doi: 10.1177/0146167296223006.
[11] T. Kasser and R. Ryan, “Aspirations Index,” Personal. Soc. Psychol. Bull., no. 22, pp. 280–287, 1996.
[12] M. Vansteenkiste, W. Lens, and E. L. Deci, “Intrinsic versus extrinsic goal contents in self-determination theory: Another look at the quality of academic motivation,” Educ. Psychol., vol. 41, no. 1, pp. 19–31, Dec. 2006, doi: 10.1207/s15326985ep4101_4.
[13] L. Hardy, G. Jones, and D. Gould, Understanding Psychological Preparation for Sport: Theory and Practice of Elite Performers. Chichester, UK: Wiley, 1996.
[14] N. Lacaille, R. Koestner, and P. Gaudreau, “On the value of intrinsic rather than traditional achievement goals for performing artists: a short-term prospective study:,” http://dx.doi.org/10.1177/0255761407083578, vol. 25, no. 3, pp. 245–257, Jun. 2016, doi: 10.1177/0255761407083578.
[15] N. Lacaille, N. Whipple, and R. Koestner, “Reevaluating the benefits of performance goals: The relation of goal type to optimal performance for musicians and athletes,” Med. Probl. Perform. Art., vol. 20, no. 1, pp. 11–16, Mar. 2005, doi: 10.21091/MPPA.2005.1003.
[16] B. J. Zimmerman and R. Risemberg, “Becoming a self-regulated writer: A social cognitive perspective,” Contemp. Educ. Psychol., vol. 22, no. 1, pp. 73–101, 1997, doi: 10.1006/CEPS.1997.0919.
[17] B. J. Zimmerman and A. Kitsantas, “Acquiring writing revision skill: Shifting from process to outcome self-regulatory goals,” J. Educ. Psychol., vol. 91, no. 2, pp. 241–250, 1999, doi: 10.1037/0022-0663.91.2.241.
[18] D. Burton, “Winning Isn’t Everything: Examining the Impact of Performance Goals on Collegiate Swimmers’ Cognitions and Performance,” Sport Psychol., vol. 3, no. 2, pp. 105–132, Jun. 1989, doi: 10.1123/TSP.3.2.105.
[19] L. B. Kyllo and D. M. Landers, “Goal Setting in Sport and Exercise: A Research Synthesis to Resolve the Controversy,” J. Sport Exerc. Psychol., vol. 17, no. 2, pp. 117–137, Jun. 1995, doi: 10.1123/JSEP.17.2.117.
[20] B. J. Zimmerman, “Goal setting: a key proactive source of academic self-regulation,” in Motivation and self-regulated learning: theory, research, and applications, D. H. Schunk, Ed. 2008.
[21] E. A. Locke, K. N. Shaw, L. M. Saari, and G. P. Latham, “Goal setting and task performance: 1969-1980,” Psychol. Bull., vol. 90, no. 1, pp. 125–152, Jul. 1981, doi: 10.1037/0033-2909.90.1.125.