Straipsnis publikuotas žurnale „Teatras“ nr. 32, 2024.
Šiandien vis dažniau moksliniame ir kultūriniame diskursuose vartojamas antropoceno terminas, apibrėžiantis dabarties epochą. Antropoceno – „žmogaus amžiaus“ – terminą XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje sukūrė olandas, Nobelio premijos laureatas, atmosferos chemikas Paulas J. Crutzenas ir Mičigano universiteto ekologas, gėlavandenių titnaginių dumblių specialistas Eugeneʼas F. Stoermeris. Šiuo terminu jie norėjo parodyti, kad žmonių populiacijos augimas, industrializacija, globalizacija ir kita žmonių veikla padarė negrįžtamai neigiamą įtaką geologinei planetos sandarai, klimatui, biologinei įvairovei bei aplinkai apskritai. Žmonija ėmė veikti kaip geologinė jėga. Pagrindinėmis mus lydinčiomis sąvokomis tapo krizė, katastrofa, išeikvojimas, nykimas, tarša. Labiausiai matomi antropoceno požymiai yra Žemės paviršiuje. Miestų plėtimasis, namų statyba, kelių tiesimas, užtvankų statymas, dirbtinės salos ir kiti žmonijos kūriniai stipriai pakeitė Žemės paviršių. Vieninteliai matmenys, kurių nepalietė žmonių veikla, yra Žemės orbitų aplink saulę forma ir ilgis. Filosofas Mintautas Gutauskas teigia, kad antropocenas liudija ne žmogaus galią, bet jo negalią tvarkytis su savo veiklos pasekmėmis (Gutauskas, 2021).
Ir nors antropoceno terminas sulaukė įvairiausių prieštaringų vertinimų ir alternatyvų (kapitalocenas, plantaciocenas, technocenas ir kt.), visgi jis įsitvirtino ir toliau cirkuliuoja įvairiuose mokslo bei kultūros kontekstuose ir yra tarsi orientyras, mobilizuojantis ir jungiantis įvairius diskursus, taip pat nurodantis, kad gyvename naujoje epochoje, o ši epocha mums kelia didelių iššūkių ir reikalavimų.
Pasaulis kaip viena ekosistema
Pastaruoju metu jau pripažįstama, kad klimato kaita ir ekologinė krizė yra žmogaus vartotojiško požiūrio į gamtą rezultatas. Akivaizdu, kad negalime šios ekologinės krizės suvaldyti tik technologiniais – vadybiniais ar geoinžineriniais – projektais. Ją galime išspręsti tik susigrąžinę etinį santykį su gamta ir kitomis gyvybės rūšimis. Todėl esame kviečiami persvarstyti save pačius ir visus kasdienius savo veiksmus bei pasirinkimus globalių procesų kontekste. Amerikiečių filosofė Donna Haraway, kritikuodama individualizmą ir iš jo kylančią tarpusavio konkurenciją, kovą už būvį, karus, teigia, kad mums reikalingas kitokio pobūdžio gebėjimas – atsako galia (angl. response-ability), reiškianti etinį jautrumą, kito įgalinimą, bendrą veikimą. Su kitomis būtybėmis dalinamės šiuo pasauliu, mus sieja bendras buvimas laike. Taip pat esame siejami ir bendros pažeidžiamumo patirties, laikinumo. Todėl turime stengtis vienas kitą išsaugoti (Haraway, 2016). Anot filosofo Kristupo Saboliaus, reikalinga „naujai radikali vaizduotė“, kuri peržengtų žmogiškus įsivaizdavimus apie save ir apie gamtą, sudarytų sąlygas rastis naujoms sambūvio su kitomis gyvomis būtybėmis formoms. Kyla būtinybė tapti kažkuo kitu nei žmogumi (Sabolius, 2019).
Kultūros ir meno kontekste antropocenas reikalauja, kad permąstytume savo supratimą apie tai, ką reiškia būti žmogumi, kurti kultūrą ir būti kūrybingam. Šiandien esame atsidūrę paradoksalioje situacijoje. Žmogiškoji kultūra, kuria taip didžiuojamės, tampa grėsme mūsų planetai. Kritiškai permąstomos ir tradicinės dichotomijos: žmogus ir gyvūnas, gamta ir kultūra bei pan. Kalbama, kad gamta nėra izoliuota, atskira esybė, kuri egzistuoja anapus žmonių. Veikiau tai esybė, kuri sugeria savyje žmones ir ne žmones bei visas kitas egzistuojančias formas didžiuliame tarpusavyje susijusiame ekologijos tinkle. Todėl svarbu suprasti ir analizuoti žmogaus kultūrą kaip iš esmės ekologinį reiškinį, o ekologinius reiškinius – kaip neatsiejamą žmogaus kultūros dalį. Tradiciškai manėme, kad kūrybingumas yra būdingas tik žmonėms, tačiau antropocenas rodo, jog gamtos pasaulis taip pat kupinas kūrybiškumo. Visas pasaulis egzistuoja kaip viena ekosistema.
Naujos epochos rėžiai
Paklauskime, kokia šioje situacijoje yra meno paskirtis? Manau, kad menui iškyla svarbi užduotis reprezentuoti ir apmąstyti antropoceną kaip visiškai naują epochą. Pripažįstama, kad menas gali būti galingas įrankis siekiant socialinių pokyčių. Menas gali padėti mums suprasti antropoceną, užmegzti emocinius ryšius, įkvėpti mus veikti, įsivaizduoti alternatyvias ateities perspektyvas ir sukurti naujų būdų palaikyti santykiui su gamta.
Amerikiečių teatro mokslininkė Theresa J. May knygoje „Žemės reikalai scenoje: ekologija ir gamta Amerikos teatre“ pasakoja nutikimą, įvykusį diskutuojant su studentais apie klimato kaitą. Diskusijos metu vienas studentas staiga iškėlė rankas į viršų ir sušuko: „O Dieve! Kur buvo teatras, kai pasaulis griuvo?“ (May, 2021). Kas, jeigu mūsų, šokio meno atstovų, kažkas kada nors taip pat paklaus: „Kur buvo šokis, kai pasaulis griuvo?“
Tenka pripažinti, kad mūsų scenos menai, taip pat ir šokis, vis dar labai antropocentristiški. Dažniausiai juose dominuoja žmogiškojo pasaulio perspektyva, reikalai ir problemos. Žmogus juose vaizduojamas kaip vienintelė aktyvi, reikšminga, prasmę kurianti būtybė. Visas kitas pasaulis – tik fonas. Dar menkai suvokiame visų būtybių unikalumą, tarpusavio priklausomybę ir sąsają. Kai kurie šokio istorikai teigia, kad Vakarų šokis tapo antropocentristinis, kai XVII a. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV savo rūmuose daugiausia dėmesio ėmė skirti šokiui ir kilmingiesiems. Ankstesni to amžiaus kostiumų piešiniai rodo, kad iki tol šokėjai dažnai vaidindavo medžius, gyvūnus ir net įvairius objektus.
Autonomiškumas ir simbiozė
Ne tik filosofija, menas, bet ir naujausi mokslo atradimai labai įtikinamai mums rodo, kad kaip individai visada esame susieti įvairiais ryšiais su kitais kūnais, organizmais ir aplinka. Tačiau tai nereiškia, kad esame tokie patys. „Esame kartu, bet nesame vienodi“ (Braidotti, 2020). Naujos žmogaus kūniškumo sampratos kalba apie transkūniškumą (Alaimo, 2010). Transkūniškumas reiškia, kad visos būtybės, kaip įkūnytos būtybės, yra susipynusios su dinamišku, materialiu pasauliu, kuris kertasi per jas, transformuoja jas ir yra jų transformuojamas. Mūsų kūnų ribos yra pralaidžios ir dinamiškos. Per mūsų kūnus teka, juda įvairios bakterijos, virusai, maistas, vandenys, oras, dirvožemis, uolienos, cheminės medžiagos, toksinai, plastikas ir kt. Taigi, žmogaus kūnas yra sudėtinga ekosistema, kuri nuolat sąveikauja su kitomis ekosistemomis. Pavyzdžiui, mūsų kūnai yra gausybės mikroorganizmų namai – jie nuolatos formuoja ir keičia mus ir mūsų kūnus. Tik maža dalis šių mikroorganizmų yra mūsų kūnams kenksmingi. Esame nuolatiniuose simbiotiniuose santykiuose.
Scenos atlikėjas – žmogus arba daugiau nei žmogus – vargu ar yra autonomiškas individas. Veikiau sudėtinga milijonų organizmų visuma. Kaip šis sudėtingas ir nevienalytis subjektyvumas galėtų būti atspindėtas scenoje? Gyvūnų klausimu turėtume nustoti kalbėti apie tai, ką gali žmogus ir ko negali gyvūnai. Scenos menuose gyvūnai dažniausiai egzistuoja kaip žmogaus charakterio ar elgesio simboliai ir alegorijos. Taip pat kaip nerimti sužmoginti personažai spektakliuose vaikams ir miuzikluose. Klimato kaitos krizė verčia mus iš naujo permąstyti pačius gyvūnus ir mūsų santykį su jais. Įvairios gyvūnų rūšys turi savitą egzistenciją, kuri yra tokia pat vertinga ir turtinga.
Kaip scenos menuose leisti gyvūnams būti ne tik žmogiškosios vaizduotės vaisiais, bet ir tuo, kas jie iš tikrųjų yra?
Turėtume bandyti suvokti gyvūnus kaip sudėtingas, diferencijuotas gyvas būtybes, su kuriomis galime rasti bendros patirties sluoksnius. Tiek žmonės, tiek gyvūnai yra įkūnytos būtybės. Kūniškas kalbos aspektas, kurį taip gerai pažįsta ir valdo šokėjai, yra būdingas ne tik žmonėms. Kalbėtis galime erdviniais santykiais, žvilgsniu, gestais, judesiais, prisilietimu, o tą gali ir gyvūnai. Galėtume bandyti užmegzti ryšį ir su kitomis gyvybės rūšimis bei aplinka, pavyzdžiui, taip pat ir su tokiais abiotiniais elementais kaip dirvožemis, upė, lietus, audra. Sąveika tarp žmonių ir daugiau nei žmonių jau yra ekologinis įvykis. Svarbų vaidmenį, atskleidžiant šiuos santykius ir formuojant jų vystymąsi, vaidina biotechnologijos ir biomedicina. Menininkai, pasitelkdami šiuos įrankius, ieško būdų, kaip etiškai įsitraukti į šiuos procesus. Filosofė Jane Bennett teigia, kad gyvename tokiu metu, kai santykiai tarp žmogaus, virusų, gyvūnų ir technologinių kūnų tampa vis intensyvesni (Bennett, 2010).
Ekodramaturgijos ir bioperformatyvumo link
Šokio teoretikai ir praktikai pagrįstai kelia klausimą, kaip šokis ir kiti scenos menai galėtų atspindėti šiuos santykius. Kaip scenoje pripažinti ir etiškai įsitraukti į daugiau nei žmogišką medžiagą? Kaip šie santykiai gali padėti sukurti naujų reprezentacijos ir kūrybos būdų bei judėjimo modelių? Kalbama apie tarprūšinę vaizduotę, bioperformatyvumą, ekodramaturgiją. Siekiant šių tikslų, šokio kontekste svarbų vaidmenį galėtų suvaidinti išplėstos choreografijos praktikų metodai. Išplėsta choreografijos samprata numato, kad choreografiją taip pat gali kurti šokėjai, kuratoriai, gyvūnai, augalai, gamta, pastatai, daiktai, mąstytojai, tekstai, vaizdai, mašinos, „PowerPoint“, DNR ir kt. Tokiu būdu, įtraukdamos vis daugiau naujų veikiančiųjų, šios praktikos galėtų išplėsti bei praturtinti antropoceno vaizduotę. Mano jau minėta teatro mokslininkė Theresa J. May teigia, kad žmogaus vaizduotė yra ekologinė jėga ir kad mūsų kuriamos istorijos turi socialinių ir ekologinių pasekmių.
Manau, vienas vertingiausių galimų šiandienos žmogaus tikslų – suvokti šią epochą kaip naujų galimybių laiką. Bandyti sukurti kažką kokybiškai naujo. Įsisąmoninti visų esinių šioje Žemėje tarpusavio priklausomybę ir sąsają. Galbūt taip vieną dieną išsipildys šiuolaikinio šokio pradininkės Isadoros Duncan vizija – civilizacijos pabaigoje žmonės ir gyvūnai šoka kartu.
Literatūros sąrašas
- Alaimo, Stacy. Bodily Natures. Indiana University, 2010.
- Bennett, Jane. Vibrant Matter: A Political Ecology of Things. London, Duke University Press, 2010.
- Braidotti, Rosi. 2020. We Are in This Together, But We Are Not One and the Same. Journal Bioethical Inquiry 17: 465–469. 2020.
- Gutauskas, Mintautas. Žmogus ir gyvūnas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2021.
- Haraway, Donna. Staying with the Trouble: Making Kin in the Chthulucene. London: Duke University, 2016.
- May, Theresa J. Earth Matters on Stage: Ecology and Environment in American Theater. New York: Routledge, 2021.
- Sabolius, Kristupas. Antropocenas kaip vaizduotės problema. Vilnius: Athena, 2019.