Apie meilę – penkiese

Gruodžio 9, 10 dienomis Menų spaustuvėje vyks ryškių Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjų ir atlikėjų Gretos Grinevičiūtės ir Agnietės Lisičkinaitės (trupė „Be kompanijos“) spektaklio „I SLAVE: šiuolaikinė meilės istorija“ premjera. Subūrusios, kaip pačios sako, savo svajonių komandą, kartu su Auksinio scenos kryžiaus laureatu kompozitoriumi Dominyku Digimu, kostiumų ir scenografijos autore Morta Nakaite, dramaturge Sigita Ivaškaite ir šviesų dailininku Povilu Laurinaičiu, duetas leidosi į meilės ir santykių paieškas. Į kokį spektaklį jos išvirto pamatysite jau greitai, o likus vos kelioms dienoms iki premjeros dalinamės atviru penkių kūrybinės komandos atstovų pokalbiu apie tai, ar iš tiesų taip banalu kalbėti apie meilę?

Sigita Ivaškaitė: Ar dažnai gyvenime kas nors jūsų klausia „Kas yra meilė?“?

VISI: Ne…

Agnietė Lisičkinaitė: Ne. Ir net pats klausimas skamba labai poetiškai ir romantizuotai.

Morta Nakaitė: Aš tai pati būna paklausiu…

Greta Grinevičiūtė: Tikrai? Aš tai būna klausiu „Už ką mane myli?“.

Agnietė: Taip, kai turėdavau ko klaust, ir aš šito klausdavau.

Sigita: O toks klausimas nėra suktas? Maždaug: „Tai už ką tu čia dabar mane myli. Pasiaiškink?“

Greta: Bet juk būna visokių etapų ir kartais tau tikrai reikia tų žodžių, to patvirtinimo iš šalies. Kartais tu tikrai nori suvokti, už ką tave myli, nes pats to gal net sau nebejauti. Lyg susirenki sau komplimentų. (Juokas)

Sigita: Aš gal kaip Morta, ta, kuri patarimus dalina, bet jūsų klausiu dėl to, kad mes nuo pat spektaklio kūrimo pradžios lyg ginamės: „Čia apie meilę, bet nesaldžiai, ne kaip visada…“ Bet kad to „visada“ nelabai yra. Atrodo, kad klausti apie meilę yra blogai, gal net gėda.

Agnietė: Gal dar tam mūsų socialiniam menininkų burbule atsiranda pojūtis, kad meilė mus „nuprotina“ ir dėl to mes jai nenorim pasiduoti…

Sigita: Ir kaip įdomiai tai prieštarauja požiūriui, kad menininkai viską daro „iš dūšios“, ne proto.

Dominykas Digimas: Taip, to romantizavimo iš šalies daug, o viduje, manau tikrai yra tokios gėdos, nes net kai kas nors pasirenka kalbėti apie meilę, įvardina ją kaip meilę kažkas aukštesniam, abstrakčiam, bet ne romantinę.

Sigita: O ar meilė ir santykiai yra tas pats, ir/ar kaip jie siejasi? Mes nuolat sakom, kad kuriam spektaklį apie meilę, bet kokį mėnesį apie santykius kalbėjom.

Agnietė: Meilės būna visokios… Šio spektaklio kontekste atsiranda meilė, kuri patiriama per santykius, tai tampa nebeatskiriama. Todėl ją kvestionuodami, neriame į santykių kontekstą, kur meilę patiriame, arba ne, klausiame kaip patiriame, prašome jos ar ne…

Dominykas: Labiau kalbame apie santykį, kuriame atsiranda tos meilės paieškos.

Sigita: O ką atsiminimuose įvardintumėte savo pirmąja meile, ta romantiškąja?

Greta: Labai ryškiai atsimenu darželio meilę, toks keistas, vaikiškas jausmas. Vėliau buvo studijų laikų meilė, paaugliška, judanti link „suaugusios“, kai dar nemoki, neįsivaizduoji, kaip būti santykyje su kitu… Apie tai ir kalbame spektaklyje, kaip niekas mūsų realiai nemokė būti santykiuose, jų kurti, kaip viską aiškinomės iš filmų, muzikos, televizijos… Apie tą „atpažįstamą meilės pojūtį“, kuris (klausimas dar koks?) susiformuoja vaikystėje ir po to tu jo ieškai. Dabar prisiminus tas pirmas meiles, atrodo viskas buvo tiesiog kančia, nors manei, kad tai ir yra esmė.

Morta: Man anksčiau irgi atrodė, kad meilė tai tas kentėjimas, buvimas nuolatiniame strese, kad tai ir įprasmina tą buvimą.

Dominykas: Čia viskas susiję su tuo pačiu išlikusiu romantinės epochos vaizdiniu, kai sieki ne paties rezultato, o kančios nebuvimo. Netekti netekties.

Morta: Apie pirmas meiles, išskirčiau jas kaip idėjines, projektines, – viską darai taip, kaip, atrodo, turi būti. Jau vėliau ateina meilė, kurioje nieko nebereikalauji, gali tiesiog būti… Čia pirštais nerodysim…

Dominykas: Aš atsimenu vaikystės meilę, kai pirkau kioske žiedą už litą…

(JUOKAS)

Greta: O dabar Mortai – jokio!

Dominykas: Ne, tai šitas iš H&M brangesnis.

(JUOKAS)

Dominykas: O aną slapčia palikau, bet rado kiti klasiokai ir tikrindami, ar geras, perkando…Taip adresato ir nepasiekė…

Agnietė: Mano pirmoji meilė buvo ketvirtoje klasėje. Tas pojūtis, kai žinai, kad esat įsimylėję ir imat elgtis pagal to laikmečio užduodamas sąlygas: jei esi kartu, tai per ekskursiją sėdi šalia. Atrodo nesitariat, tiesiog taip reikia. Vėliau taip – paauglystėje meilė kitokia, su amžiumi ji kinta.

Sigita: Gal sau meluoju, bet dabar atrodo, kad visada labiau ieškojau santykio, nei meilės. Ieškojau su kuo būti. Gal mano laimė buvo ta, kad meilės mano šeimoje netrūko, bet visada trūko to žmogaus šalia, to kažko su kuo ieškotum kitokio bendravimo, buvimo. Gal keista tą sakyti, bet dabar suprantu, kad romantinė meilė buvo viena ir aš ją turiu dabar. Iki tol man net keistai skambėdavo kitų svarstymai: ar galima mylėti kelis kartus? Nesupratau, koks čia skirtumas, ir kaip tą meilę skaldyti.

Dabar man smagiausia, kaip šiandien psichologija kalba apie santykius ir meilę. Tai mane išlaisvina. Pamenu vienos terapeutės pastebėjimą, jog kai kas nors apie buvimą santykiuose, jų vertę kalba ne sąvokomis „pagarba“, „saugumas“ ir pan., o svaigsta apie „nepaaiškinamą ryšį“, reiškia pavojaus signalą. Tai rodo, kad žmonės stato santykius ant kažko netikro, ant miglos, įsivaizdavimo, kaip turi būti, bet ne realių pojūčių.

Dominykas: Gal mūsų rate mums viskas atrodo taip aiškiai, bet iš esmės manau, kad ta migla buvo ir bus. Kažkodėl ji yra siekiamybė, per ją prieiti tą altorių ir po jo…

Morta: …jau normaliai gyventi(Juokas)

Agnietė: Su veliumo pakėlimu išsisklaido migla…

Greta: …kančios nebėra…

Morta: Bet iš tikrųjų tai man atrodo smagu, kad viskas taip paprastėja. Aišku, gal čia tik man taip atrodo, bet tikrai atsiranda daugiau erdvės, suvokimo, kad neturi būti vienodų meilės formų, gali būti su kuo nori, kiek nori ir kada nori.

Agnietė: Taip, buvo aiškios meilės tradicijos ir mes jas gerai žinom, bet dabar iš jų sau atsirenkame, kas mums patiems tinka.

Greta: Man labiausiai palengvėjo, kai ėmiau suvokti meilę, kaip veiksmą etapais. Ji ateina, būna, keičiasi, lygiai kaip ir tu pats. Supratau, kad tai nėra postamentas, paminklas.

Sigita: Galbūt tada, kai meilę suvoki kaip tą postamentą, universalų modelį visiems, apie ją kalbėti nepatogu. Atrodo, jei visi tai patiria, turėtum žinoti, kaip kalbėti. Ir tik tada kai supranti, jog kiekvieno meilė yra unikali, imi kalbėti apie jos detales, kurios, pasirodo, būtent ir yra universalios.

Projektą sukūrimą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba.