Rezidencijoje vykdytas projektas – pasirengimas spektakliui paaugliams tabu tema. Tai buvo pirmas etapas: medžiagos rinkimas, tikslinės auditorijos tyrimas, siekiant sukurti dramaturgiją, o vėliau ir spektaklį. Dirbome Molėtų kultūros centre su Molėtų jaunimu.
Kodėl svarbios rezidencijos regionuose?
Buvau labai smarkiai nustebinta, nes būdama menininke ir pedagoge, visada jutau didelę misiją ir atsakomybę vykti į Lietuvos periferiją ir dalintis savo patirtimi, įsivaizduodama, kad jaunimas visiškai neturi jokios pasiūlos kultūrinei veiklai. Bet aš buvau didžiai nustebinta! Galbūt Molėtai yra išimtis, nes turi nuostabų kultūros centrą, tačiau mes puikiai praleidome laiką, su labai intelektualiais jaunais žmonėmis, kurie labai daug kuo užsiima. Būtent dėl to, kad kultūros centras suteikia labai daug galimybių – šokis, dainavimas, teatro studija ir kitos veiklos, kurios ten lankomos nemokamai. Ten ugdomi itin šviesūs jauni žmonės. Tiesą sakant, mes patys kaip menininkai pasisėmėme, pasimokėme iš jų. Posakis, kad menas išgelbės pasaulį yra visiška tiesa.
Trumpai tariant, tokie mainai yra labai sveiki mitų ir stereotipų išsklaidymui.
Kuo ypatingas buvo šitas laikas Molėtuose?
Be visų paminėtų dalykų, laikas ypatingas ir tuo, kad smagu išvažiuoti iš didmiesčio į gamtą, pakeisti aplinką. Įsikvėpėm noro tęsti darbus.
Kaip projektas susijungė su vietos bendruomene?
Mūsų pagrindinė veikla buvo nukreipta į kontaktą su vietos paaugliais. Iš anksto juos informavome, kad atliekame tyrimą ir renkame medžiagą spektakliui. Vedėme kūrybines dirbtuves 13-17 metų jaunuoliams – žaidėme teatro žaidimus, darėme judesio improvizacijas, turėjome daug pokalbių ir diskusijų.
Molėtai muzika ar grojaraštis – kokia?
Jei patys Molėtai, tai lietuviškas folkrokas. O jei veiksmas salėje – tuomet džiazas ir jo improvizacijos.
Trys žodžiai nusakantys tai, ką parsivežėte iš rezidencijos:
Įkvėpimas, poilsis, ramybė.
Asociacijos veiklą finansuoja Lietuvos Kultūros taryba