Goda Žukauskaitė. Rezidencija Baisogalos kultūros centre

Dalinamės mūsų organizuojamos veiklos “Šokio menininkų kūrybinės rezidencijos Lietuvos regionuose” pristatymais. Šį kartą šokio menininkė Goda Žukauskaitė bei jos įspūdžiai iš Baisogalos kultūros centro. 

Mano rezidencija vyko Baisogalos miestelyje rugpjūčio 9-13 dienomis. Rezidencijos metu vysčiau savo projektą/tyrimą „Performatyvi realybė“. Tai praktika, kurios metu keliami klausimai – kas yra performansas, kaip praktika kasdieniame gyvenime gali papildyti performanso atlikimo kokybę ir kaip performanso kūrimo/atlikimo priemonės gali padėti mums kasdieniame gyvenime bei savęs suvokime. Rezidencijos metu norėjau glaudžiai dirbti su vietiniais gyventojais ir perduoti praktiką per gana asmeninę patirtį. Man ši rezidencija buvo svarbi tam, kad galėčiau perduoti žinias ir patirtis miestelyje dirbantiems ir kultūrą kuriantiems žmonėms, tad jie turėtų galimybę toliau tai naudoti savojoje kūryboje, gyvenime ir šis seminaras įgautų gilesnę ir ilgiau išliekančią prasmę. Man buvo svarbu, kad tos savaitės metu žmonės atrastų naujų priėjimo prie kūrybos būdų ir išsilaisvintų iš formų, pamatytų kūrybą atviromis akimis ir imtų tai ne tik kaip meno formą, bet ir kaip galimybę bendrauti vienas su kitu, išreikšti nuomonę, jausmus. Man pačiai tai buvo iššūkis ir paieška: kaip perteikti šias žinias, susijusias su performanso kūrimo ir atlikimo praktika, jokios patirties tame neturintiems žmonėms, gyvenantiems mažame miestelyje, kuriame meno formos turi dar gana stiprias ir suformuluotas etiketes? Kaip prie jų prieiti ir parodyti, jog šokis – tai ne tik sustatyti žingsneliai pagal muziką, o pats performansas gali įvykti vien dėl to, kad pakeisi savo pojūčių naudojimo įpratimą, pasidarysi jautresnis garsui, kvapui, vaizdams ir pan.? 

Į rezidenciją nusprendžiau atsivežti savo sesę – šokio pedagogiką studijuojančią merginą Urtę Žukauskaitę. Ji taip pat yra salsos šokio stiliaus mokytoja, Tad mūsų praktikos labai skiriasi. Bet rezidencijos metu įvyko nuostabus atradimas, įrodantis, kad skirtingos praktikos gali padėti viena kitai, sukuriant netikėta priėjimą prie žmonių ir sužadinant jų galimybes. Vieną rytą Urtė moterims vedė salsos šokio pamoką. Staiga jos įgavo pasitikėjimo savimi, pajautė šokio malonumą – žingsneliai buvo aiškūs, tad jos galėjo atsipalaiduoti ir tiesiog sekti kombinacijos eigą, nereikalaujant jokių vidinių paieškų ir improvizacijų. Po valandos trukmės salsos pamokos aš įsitraukiau į praktiką ir sulaužydama formą išvedžiau jas į intensyvų kelių valandų improvizacinį judėjimą, per kurį įvyko daug transformacijų ir atradimų – tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Dalyvės net nepajuto, kaip staiga pradėjo judėti paleisdamos šokio formą, bet su ne mažesniu malonumu ir pasitikėjimu savimi. 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Dalyvės buvo nuo 10 iki 64 metų amžiaus, tad turėjau iššūkį rasti darbo būdą, kuris tiktų tokiai plačiai amžiaus amplitudei. Buvo nuostabu matyti, kad tai įmanoma ir kaip tai papildo praktiką bei sukuria prasmingą patirtį dalyviams. Amžius tapo nesvarbus – varomuoju varikliu tapo energija ir smalsumas, noras įsitraukti, atsiverti, praplėsti ribas.  Su kiekviena diena dalyvių vis daugėjo, nes žinia apie praktiką pasklido miestelyje. Kiekvienas žmogus atnešdavo naujos energijos, o nuolatinės dalyvės tarsi tapo atsakingos už tai, kad laikytų praktikos pagrindą, padėtų įtraukti naujus žmones. Tapome komanda. 

Mano pirminė idėja buvo pirmą dienos dalį, kurios metu apšiltume, skirti praktikai viduje, o antrą dienos dalį eiti į lauką – viešą erdvę – ir tęsti praktiką su žinojimu, jog esame matomos kitų, turime daug aplinkos impulsų, kurie įtakoja mūsų praktiką. Antroji praktikos dalis tapo nelengvu iššūkiu. Kadangi miestelis mažas, žmonės vieni kitus žino. Dalyvės jautėsi nejaukiai atlikdamos praktiką ir būdamos matomos savo pažįstamų, giminaičių, kurie nesupranta, kas yra performansas ir kam tai yra atliekama. Daugeliui žmonių tai atrodė keista ir jie to neslėpė. Tai sukėlė dalyvėms nejaukumo, tad teko keisti planą. Supratau, jog tam, kad atlikėjas galėtų išeiti į viešą erdvę ir tęsti praktiką taip, kaip tai darytų viduje, reikalinga nemaža patirtis arba stiprus vidinis pasitikėjimas savimi, įsižeminimas. Šį kartą procesas buvo kitoks ir dalyvės patyrė pirmąjį performanso kūrybos procesą. Jos tapo labai pažeidžiamos, atsivėrė užslėpti prisiminimai, pojūčiai, atsipalaidavo tam tikri kūno ir minčių blokai, iškilo daug klausimų, gimė nemažai svajonių.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Kodėl, jūsų nuomone, svarbios menininkų rezidencijos regione?

Menininkų rezidencijos regionuose šiuo laikotarpiu yra dar svarbesnės nei didžiuosiuose miestuose. Atvykus į mažesnį miestą nesunku pastebėti vietinės kultūros lygį, meno suvokimą ir jo reikšmę. Neįtikėtina, kad žmonės gyvenantys toje pačioje šalyje patiria tokį didžiulį kultūrinį skirtumą. Manau, tai neleidžia šalies kultūrai tinkamai augti, keisti sąmoningumą ir vienas kito supratimą. Svarbu praplėsti regionuose gyvenančių žmonių pasaulio matymą, o kūrybinės rezidencijos gali būti labai stipria priemone tai padaryti. Jei menininkai atvažiuotų į rezidenciją ir dirbtų su vietiniais žmonėmis, duodami jiems priemonių, atveriančių mąstymą, kultūrinis lygis galėtų pradėti keistis miestelyje, o tuo pačiu ir visoje Lietuvoje. Manau, jog tokios rezidencijos įkvepia vietinius žmones ir suteikia jiems jėgų domėtis, būti smalsiems ir pradėti savo naujas iniciatyvas ar bent ieškoti būdų kaip gauti kuo daugiau naujos patirties. Menininkams taip pat svarbu nepamiršti darbo su paprastais žmonėmis, kurie neturi profesionalios scenos meno patirties. Tai padeda grįžti į savo praktikos esmę ir bandyti atrasti patį aiškiausią, taikliausią ir veiksmingiausią būdą savo kūrybinės praktikos perteikimui. Menininkui tenka nusimesti bet kokius lūkesčius ir tiesiog klausytis žmonių ir situacijos. Tai praktika abiem pusėms. Vienai – atsidaryti pasaulinei patirčiai, kitai – grįžti į esmę. 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Kuo jums šis laikas Baisogaloje buvo ypatingas?

Tai buvo nelengvas, bet labai daug duodantis procesas. Kiekvienas užsiėmimas buvo tarsi misija, kurios tikslas – įsiurbti dalyvius ir sukurti kuo palankesnę situaciją jų transformacijai. Buvo neįkainojama matyti kaip diena iš dienos dalyvės tobulėjo, kūnai po truputį atlaisvėjo, jos išėjo iš mąstymo per smegenis ir grįžo prie intuicijos, pojūčio bei fizinio malonumo. Tai leido man suprasti kokio svarbumo yra kūno praktika ir kaip tai gali padėti žmonėms kasdieniame gyvenime. Taip pat – kiek daug slypi kiekviename iš mūsų ir jei tik teisingai pakreipsi žmogaus energiją, jis gali sužydėti. Rezidencija man įrodė, jog transformacija yra įmanoma, jei tik sukuriamos tinkamos sąlygos jai įvykti. Ir „Performatyvi realybė“ turi galios tai padaryti. Nepaisant amžiaus, lyties, išsilavinimo, pažiūrų, fizinių galimybių, kūrybinio mąstymo. Viskas savaime suaktyvėja ir tampa įmanoma pasitelkus tam tikras judėjimo ir jutimo priemones. 

Kaip jūsų rezidencijos projektas susijungė su vietos bendruomene?

Visas rezidencijos dienas dirbau su vietinės bendruomenės nariais. Kasdien turėjome apie 3 val. trunkančią ryto ir 3 val. trunkančią popietinę sesijas. Kartais praktika būdavo atliekama lauke taip sukuriant galimybę kitiems vietiniams gyventojams gyvai pamatyti ir patirti, kas yra performansas. Kasdien atsirasdavo naujų žmonių, norinčių prisijungti prie praktikos, tad grupė vis didėjo. Su kiekviena diena dalyvės atsiverdavo vis labiau tad į paviršių iškilo tam tikros bendruomenės problemos, nuoskaudos ir noras tai išspręsti. Savaitės eigoje pradėjo jaustis, jog esame komanda. Dalyvės pajuto, kokia šios praktikos esmė ir pasidavė procesui, paleisdamos visas sukurtas jų pačių roles, vaidmenis. Tikiuosi, toji savaitė liks priminimu, kad visada galima grįžti į tokią būseną, kur amžius ir statusas nėra svarbu – svarbiausia pojūčiai, smalsumas ir judėjimas, pripildytas pasimėgavimu savo kūnu. 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Jei Baisogala būtų grojaraštis, kokia muzika jame skambėtų?

Salsa! 

Trys žodžiai nusakantys tai, ką parsivežėte iš rezidencijos:

Norą Grįžti ir vėl Pasikalbėti.

Asociacijos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *