Trečioji šokio menininkų kūrybinė rezidencija Lietuvos regionuose įvyko Prienų kultūros centre, kur rezidavo šokio menininkė Vilma Pitrinaitė ir muzikos kūrėjas Rokas Petkevičius.
Kodėl, jūsų nuomone, svarbios menininkų rezidencijos regione?
Aiški kultūros decentralizacijos tendencija, kurią labai palaikau, nes reikia išlyginti didmiesčių – Kauno ir Vilniaus, iš dalies Klaipėdos – kultūrinės produkcijos perteklių ir visišką kultūrinių renginių nebuvimą regionuose. Kai kalbu apie kultūrinius renginius, į jų sąrašą neįtraukiu žuvų šventės arba Radžio fiestos, kad ir kokie jie būtų nepakeičiami ir prioritetiniai renginiai regionų žiūrovui. Mums nedarant jokio žingsnio į regionus, o tik baisintis kultūriniu regionų mentalitetu, niekas niekada nepasikeistų, nes kultūra nėra prigimtinis, o įdiegiamas ir išmokomas dalykas (nors kūrybiškumas gali būti prigimtinis). Šiuolaikinis šokis, kaip paradoksali, konceptuali, vidinės išraiškos pilna meno forma, kuriai „suprasti“ nereikia suprasti, yra puiki priemonė rasti kalbai su žmonėmis regionuose, ypač jaunimu, kuris yra išalkęs kūrybinių įspūdžių.
Kuo jums šis laikas Prienuose buvo ypatingas?
Kiekvienas laikas rezidencijoje man ypatingas. Kartais jį vertinu pagal tai, kiek laiko atitrūkstu nuo kasdienybės neišeidama iš pastato ar neatlikdama jokių su projektu nesusijusių veiksmų. Šį kartą, manau, pavyko likti didelėje koncentracijoje. Nors per septynias dienas buvau keturis kartus pasivaikščioti po Prienus ir penkis kartus buvau Maximoje.
Kaip jūsų rezidencijos projektas susijungė su vietos bendruomene?
Bendradarbiaviavau su jaunaisiais Prienų menininkais Arnu Rasimavičiumi, Karoliu Pūku ir Danieliumi Aldakausku – kurie surengė parodą „Po grindim“ Prienų Kultūros centro rūsiuose. Padarėme naktinius parodos lankymo seansus, kurių metu rodžiau antrą, „juodą“ performanso „Tai ne tavo sapnas“ dalį. Mane sužavėjo ne tik paroda, bet ir faktas, kad tarp šios parodos ir performanso buvo dvi stiprios paralelės. Jei paroda kviečia pažvelgti į savo vidinį „rūsį“, tai
performansas – į vidinį rūsį „kambarį“, į kurį buvimo su savimi (ar, kitaip žiūrint, saviizoliacijos) metu dažnai užklysta ir demonai, ir deivės. Antroji – pogrindžio, t.y. maišto ir maištininkės figūros paralelė.
Jei Prienai būtų grojaraštis, kokia muzika jame skambėtų?
Dūdmaišių muzika ir „Infected Mushroom“
Trys žodžiai nusakantys tai, ką parsivežėte iš rezidencijos:
Smėlis, veidrodis, Nemunas.
Asociacijos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba