Dalinamės mūsų organizuojamos veiklos “Šokio menininkų kūrybinės rezidencijos Lietuvos regionuose” pristatymais. Šiandien Jūsų dėmesiui menininkai Denisas Kolomyckis ir Inga Galinytė bei Jų rezidencija Aleknaičių bendruomenėje
Rezidencijos aprašymas
Tyrinėjome dvi kardinaliai skirtingas būsenas – visiško atsipalaidavimo, pasidavimo, susitaikymo bei savotiškos įtampos, parengties, susitelkimo. Reziduodami Aleknaičiuose buvome priversti atsiduoti gamtos stichijoms, kurios tą savaitę buvo itin ryškios, iš esmės veikiančios buvimą. Pirmajai būsenai tyrinėti pasitelkėme vandenį, antrajai – molingą žemę, kurios tose vietovėse itin gausu. Mąstydami apie šias būsenas diskutavome apie skirtingus meno polius – metafizinį, tam tikra prasme esantį už įprasto gyvenimo realybės, išlaisvinantį nuo dabarties aktualijų, ir priešingai – socialiai ir politiškai angažuotą, kalbantį apie tas realijas, kurios šiame laike yra ‘on the edge’. Palietėme ir trečiąją – pereinamąją būseną – ėjimą nuo vieno kraštutinumo iki kito, nuo įtampos iki visiško atsipalaidavimo, nuo galios ir noro įtakoti, iki paleidimo ir savotiško apmirimo. Įkeldami save į skirtingas būsenų aplinkybes stebėjome kaip elgiasi, kaip juda kūnas, kaip ir kokie įsijungia pasipriešinimo mechanizmai ir kada įvyksta priėmimas, transformacija.
Kodėl, jūsų nuomone, svarbios menininkų rezidencijos regione?
Inga Galinytė: Regionai dažnu atveju yra išlaikę savo vietovės autentiškumą, mažiau paveikti globalizacijos tendencijų, tad menininkams tai gali tapti impulsu naujoms mintims ir idėjoms, kartais netgi savotiška egzotika. Atsiranda erdvės patyrinėti dalykus, kurių savo įprastoje aplinkoje nesutinki ar neskiri atitinkamo dėmesio. Kitas aspektas yra meno edukacija, kurios regionuose nėra daug arba nėra iš viso. Regionuose reziduodami ir įsiliedami į vietos bendruomenę menininkai turi galimybę pasidalinti savo kūrybiniais procesais ar tiesiogiai vesti edukacinius užsiėmimus, taip po truputį mažinant atskirtį tarp regionų ir šalies didmiesčių.
Denisas Kolomyckis: Tiesioginis santykis su vietos bendruomene įgalina persvarstyti savo kūrybos komunikaciją. Konceptualumas, kart kartėm patosas išsenka bendrame būvyje su miestelio vaikais ir vietiniais. Tam tikras suvokimas, kad kūrybinio pasirinkimo paieškos yra kur kas arčiau minimalizmo, aiškaus ir užtikrinto veikimo, nei formos ar efekto išraiškos. Įvietintas, gan apribotas rezidencijos įgyvendinimas regionuose yra pozytivus ir efemeriškas; per ribotą laiką sukuriama galimybė tiesiogiai santykyje veikti su bendruomene, akimirkai paliekant perdėtą produktyvumą kuris atsivežtas iš rutininio darbo namuose. Galima kalbėti apie alternatyvaus kultūros praktinio lauko reprezentavimą, tačiau manau, kad tai labiau jautrus priėjimas prie praktikos suvokimo, dažnu atveju net ne vietinių, o pačių kūrėjų. To vieno, užtikrinto santykio kūrimas, to vieno, retsykiai kelių metodų transformacijų, tų pokalbių ir bandymo įveiklinti būdu – turbūt svarbiausias tampa ne paties kūrinio, o universalios kalbos paieškos, kur viskas tampa kiek aiškiau ir baimės nesuprasti lieka kiek mažiau.
Kuo jums šis laikas Aleknaičiuoe buvo ypatingas?
- G.: Kai rezidavome Aleknaičiuose, tuo metu vyko vaikų stovykla. Rezidencijos vietoje buvo gausu žmonių – vaikų, skirtingų menininkų, kurie vedė užsiėmimus. Tai buvo labai bendruomeniškas laikas – nepaisant kūrybinių užsiėmimų vaikams ir asmeninių projektų, kartu gaminome ir valgėme maistą, vakarais kūrenome laužą, keliaudavome maudytis, pynėme joninių vainikus, diskutavome mums svarbiomis temomis ir pan. Tuo šis laikas tapo ypatingas kuriam laikui palikęs individualizmą nuošalyje. Tarsi nebuvo daug galimybės užsidaryti ir ilgai atsiskyrus kontempliuoti, nes pati erdvė ir tos savaitės veikla įtraukė į bendrą sūkurį, kuriame radosi daug rituališko buvimo čia ir dabar. Ypatingas laikas buvo dirbant ir su vaikais. Gretimose vietovėse gyvenantys ir stovykloje dalyvavę vaikai nustebino savo atvirumu, nuoširdumu ir imlumu naujai informacijai. Atrodė, jog bendri užsiėmimai praturtino ne tik juos, bet ir mus pačius.
- K.: Bendrakūrystė kartu su Inga tampa mūsų tam tikro, dar nepilnai iškristalizuoto tandemo, su skirtingomis veikimo ir kitų kūrėjų kolaboracijomis principu. Tačiau tai buvo pirmas kartas apmąstymams ir struktūriškai kūrybai orientuotas laikas kartu. Net jei rezidencijos metu ir vyko papildomos veiklos – bendrakūrystės laikas buvo prioritetas. Aleknaičių bendruomenės atkuriamas mokyklos pastatas taip pat padiktavo tam tikrą principą inkorporuoti vientisą būvį su vietiniais ir grupe prašalaičių menininkų, kurie vienu metu susijungė į bendrą veiklą būtent tuo metu ir būtent toje vietoje. Nepaslaptis ir tai, kad Aleknaičiai ir kuriamas projektas yra pažystama aplinka kurioje teko lankytis ir anksčiau, tad rezidencija sustiprino tiek norą, tiek ir galimybę prisidėti prie teigiamos bendruomenės susiformavimo per labai praktišką kūrybinį procesą.
Kaip jūsų rezidencijos projektas susijungė su vietos bendruomene?
- G.: Kiekvieną rytą stovyklos vaikams vesdavome judesio užsiėmimus. Tiek jiems, tiek ir mums, tai tapo dienos pradžia, energijos užtaisas. Matėme, jog vaikams tai buvo visiškai nauja patirtis, išjudinanti juos iš rytinio apsnūdimo ir praplečianti jų savęs suvokimo, tarpusavio bendravimo horizontus. Judesio užsiėmimus praplėtėme kalbėdami vaikams/jaunimui aktualiomis temomis. Tarkime, viena iš jų buvo – pasitikėjimas. Pasitikėjimas savimi, pasitikėjimas aplink esančiais žmonėmis ir apskritai gyvenimu. Dirbdami su vaikais ir patys savęs iš naujo paklausdavome, kiek mums patiems tos temos aktualios, kaip ir kokiomis formomis jos transformuojasi dabartinėje mūsų kūryboje, domėjimose lauke.
- K.: Tiesioginis darbas su vaikais stovyklos metu, kiekvieną rytą susitinkant ir tyrinėjant judėsio, šokio, emocijų bei raiškos formas buvo esenciali rezidencijos dalis kuri pasitvirtino kur kas labiau nei pradžioje tikėjomes. Vietos bendruomenės vaikų įsitraukimas į veiklas patvirtino būtinybę alternatyviai ekspresijai ir metodams kurie geriausiai galėtų atliepti jų vidinęs būsenas per komunikaciją kuri neapsiriboja vien žodžiais.
Jei Aleknaičiai būtų grojaraštis, kokia muzika jame skambėtų?
- G.: Tai būtų plataus spektro grojaraštis, nuo rokenrolo iki natūralaus gamtos skambėjimo, nuo sutartinių iki techno, nuo klasikos iki romaus ir atsikartojančio senelio Vytauto niūniavimo. Senelis Vytautas yra Aleknaičių mokyklos žvaigždė, šamaniškas bičių užkalbėtojas. Susipažinus su Vytautu, visuomet norisi sugrįžti į Aleknaičius.
- K.: Tai turbūt būtų Maneskin (už ką ačiū Ingai), tai tikrai būtų sutartinės (kad ir kaip tai naiviai beskambėtų), paraleliai tai būtų kažkas susiję su būgnais ir lyrika, tik perfrazuojant dažną daužymą per kaklą ir šlaunis, atbaidant uodus ir girdint lyrikoj kieles, gegutes, gandrų klegesius, ugnelių ir varlių garsus.
Trys žodžiai nusakantys tai, ką parsivežėte iš rezidencijos:
- G.: Bendruomenė, manifestacija, stichijos.
D. K.: Santykis, drąsa, ramybė.
Šokio asociacijos veiklą remia Lietuvos kultūros taryba.