Lietuvos šiuolaikinio šokio asociacija (ŠŠA), Lietuvos kultūros institutas, Lietuvos šokio informacijos centras ir Italijoje veikianti organizacija CSC Centro per la Scena Contemporanea of Bassano del Grappa rugpjūtį surengė pirmąją tarptautinę rezidenciją, kurios metu kūrybinėmis praktikomis dalinosi šokio menininkai iš Lietuvos ir Italijos – šokėja Ema Senkuvienė ir choreografas, atlikėjas Giovanni Impellizzieri. Rezidencija dalyviams tapo nauju patyrimu bei išbandymu – du iki tol nepažįstami menininkai turėjo dvi savaites ne tik susipažinti, prisitaikyti vienas prie kito, bet ir pasidalinti savo kūrybinėmis praktikomis bei drauge jas vystyti šokio studijoje. Tačiau, anot rezidentų, nuveikti pavyko dar daugiau, nei planuota. Rezidencijoje susitikę menininkai Ema Senkuvienė ir Giovanni Impellizzieri pasidalino mintimis apie šią patirtį.
Skirtumai nepakišo kojos
Rezidencijoje dalyvauti atrinkta Ema Senkuvienė sako, kad aplikuoti ją paskatino noras praplėsti savo, kaip šokėjos ir kūrėjos, akiratį už Lietuvos ribų. „Iki pat pirmos rezidencijos dienos nežinojau ko tikėtis, nes nebuvau sutikusi Giovanni, nieko apie jį nežinojau, tad viskas įvyko labai spontaniškai. Rezidencijos tikslas nebuvo sukurti spektaklį ar dirbti su konkrečia idėja, tačiau natūralu, kad susitikus dviem šokėjams, kažkas gimsta,“ – apie rezidencijos pradžią pasakoja E. Senkuvienė.
Abu menininkai tvirtina, kad vos susitikę pastebėjo ryškius tarpusavio skirtumus, tačiau tai nesutrukdė ne tik kartu dirbti, bet ir pristatyti savo kūrybą žiūrovams. „Iš karto buvo aišku, kad esame labai skirtingi savo amžiumi, patirtimis ir vizijomis. Tačiau visą tai integravome kruopščiai dirbdami studijoje. Ema yra nuostabi ir talentinga jaunoji šokėja su stipria kitų choreografų kūrybos interpretavimo, atlikimo patirtimi. O aš labiau atsidavęs tarpdisciplininei kūrybai scenos menų lauke. Tad rezidencijoje mes sujungėme skirtingus savo gebėjimus,“ – teigia Giovanni Impellizzieri.
Anot E. Senkuvienės, nepaisant skirtumų jiedu surado bendrą kalbą: „Sudėliojome apie pusvalandžio trukmės „judesio praktikų meniu“, o paskutinę rezidencijos Lietuvoje dieną turėjome atvirą pristatymą publikai to, ką nuveikėme per šešias dienas. Abu buvome nustebę, kad per tokį trumpą laiką pavyko sukurti nemažai medžiagos ir abu nujaučiame, jog ją išgryninus, galėtų išeiti neblogas darbas. Tikimės, kad mūsų rezidencija nesibaigė šiomis dvejomis savaitėmis ir ateityje galėsime pratęsti tai, ką pradėjome.“
Rezidencija šokio festivalių sūkuryje
Ema ir Giovanni savaitę praleido Vilniuje ir savaitę Bassano del Grappa mieste Italijoje. Kūrėjai džiaugiasi tuo, kad abiejose rezidencijos etapuose galėjo įsilieti į tuo metu vietoje vykstančius šokio festivalius. „Nuostabu, kad festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ metu man pavyko susipažinti su vietos šokio bendruomene, – sako G. Impellizzieri. – O Bassano del Grappa mieste mes turėjome galimybę tapti festivalio „Opera Estate“ dalimi ir net vesti šokio seminarą šokėjams, akademikams bei kitiems festivalio dalyviams.“
„Vilniuje galėjome daugiau laiko skirti darbui studijoje, o Italijoje rezidencijos metu buvome įtraukti į itin intensyvią festivalio programą: pirmoje dienos pusėje – gyvi šokio seminarai ir diskusijos „Zoom“ platformoje, popiet – spektakliai (ir kasdien mažiausiai po tris!). Tad vietoje darbo studijoje, daugiau laiko skyrėme susipažinimui su kitais festivalio dalyviais, jų kūryba, CSC Centro per la Scena Contemporanea veikla, įsitraukėme į diskusijas, kurios palietė tokias temas, kaip besikeičiantis šokio pasaulis pandemijos metu, asmeniniai menininkų išgyvenimai, šokis su neįgaliaisiais ir neįgaliesiems, ypač su Parkinsono ligą turinčiais asmenimis. Buvo be galo įdomu, nes galėjome pamatyti ir tokios praktikos rezultatą – spektaklį „Hop“ (chor. Sara Sguotti), kuriame šoko tik Parkinsono ligą turintys žmonės. Nesumeluosiu sakydama, jog daugeliui tai buvo pats stipriausias darbas festivalio programoje,“ – apie rezidencijos laiką Italijoje pasakoja E. Senkuvienė.
Rezultatai – įkvėpimas ir užmegzti kontaktai
G. Impellizzieri tvirtina, kad tokio pobūdžio tarptautinė rezidencija suteikė jam galimybę tęsti kūrybinius tyrimus. „Buvo įdomu suprasti, kad ne tik mano kūrybinė praktika gali būti kvestionuojama, praturtinama ir praplečiama, susidūrus su kita scenos meno kūrimo kultūra ir tradicijomis, bet ir kaip mano vertybės bei vizijos gali būti kūrybiškai ir profesiškai praturtinančios kitoje geografinėje teritorijoje,“ – apie patirtį kalba G. Impellizzieri.
Anot E. Senkuvienės, ši rezidencija buvo nuostabi galimybė praplėsti akiratį: „Man tai buvo unikali patirtis, kadangi tokio tipo rezidencijoje dalyvavau pirmą kartą. Per šias dvi savaites susipažinau su daugiau menininkų, nei per visus praėjusius metus, užmezgiau nemažai kontaktų, galėjau susipažinti su kitokiu požiūriu į kūrybą. To labai reikia. To šviežio oro pliūpsnio, įkvėpimo sau pačiam ir kitam.“
Šiuolaikinio šokio asociacijos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.