Šiandien dauguma kultūros atstovų į šiuolaikinį šokį nebežiūri kaip į mėgėjišką veiklą, nuo kurios reikėtų apsaugoti profesionalią sceną“ – pusiau juokais, pusiau rimtai sako choreografė Birutė Banevičiūtė, šokio teatro „Dansema“ įkūrėja ir šiuolaikinio šokio asociacijos (ŠŠA) steigėja bei ilgametė pirmininkė. Pastarąsias pareigas2014-aisiais metais ji paliko Linai Puodžiukaitei – Lanauskienei. Tačiau šiandien ištraukiam B. Banevičiūtę iš kūrybos ir gastrolių maratono ir prašome prisiminti ŠŠA pradžią bei šokėjų kelią į profesionalais pripažintų menininkų gretas.
Nuotraukos autorė – Laura Vancevičienė
Kodėl ir kokiomis aplinkybėmis buvo nutarta įsteigti ŠŠA?
Kiek pamenu, mintis steigti asociaciją kilo Audroniui Imbrasui – jis niekad nebuvo Asociacijos nariu, tačiau ragino mus burtis. Asociaciją įsteigėme 2007-ųjų metų rudenį, dokumentus pasirašėme dabartinėje Menų spaustuvės kavinėje. Kūrėmės kaip meno kūrėjų asociacija, todėl privalėjome surinkti ne mažiau kaip 25 narius, turinčius meno kūrėjo statusą. Tuo metu tokių, žinoma, radome vos 3 ar 4, tad pradėjome kviesti ir šiuolaikiniu šokiu besidominčius baleto šokėjus, aktorius. Kitiems teko skubiai tvarkyti dokumentus, kad gautų meno kūrėjo statusą.
Tuo metu šiuolaikinis šokis Lietuvoje jau buvo išjudėjęs – turėjome Birutės Letukaitės vadovaujamą „Auros“ šokio teatrą, Vyčio Jankausko šokio teatrą, Airos Naginevičiūtės šokio trupę „Fluidus“, spektaklius kūrė Agnija Šeiko, aš… Aktyviai veikė Lietuvos šokio informacijos centras, tačiau jo funkcijos buvo kaupti ir skleisti informaciją, o Asociaciją kūrėme siekdami ginti šiuolaikinio šokio bendruomenės interesus.
Kokius interesus pirmiausia reikėjo apginti?
Visų pirma – profesionalumo klausimas. Tuo metu, kiek pamenu, nė vienas šiuolaikinio šokio šokėjas ar choreografas nebuvo baigęs aukštosios šokio mokyklos, išskyrus Klaipėdoje choreografijos studijas baigusią Airą Naginevičiūtę – LMTA šokį pradėta dėstyti tik 1998-aisiais, nors ir tuomet gryno šiuolaikinio šokio vadinamasis Vaidyba 2 kursas turėjo visai nedaug. Todėl kitų sričių menininkams – ypač baleto šokėjams – atrodė, kad mes nesame profesionalai ir neturėtume rodytis profesionalioje scenoje bei gauti dalį kultūrai skirto finansavimo. Mums atrodė kitaip – Birutė, Vytis, Aira, Agnija, aš jau turėjome daug kūrybinės patirties, Aira 2003 metais buvo apdovanota Kultūros ministerijos „Auksiniu scenos kryžiumi“, „Auroje“ šokėjai turėjo etatus, aš pati buvau susirinkusi profesionalios patirties kursuose ir vasaros mokyklose JAV (American Dance Festival), Anglijoje (London Contemporary Dance School), Austrijoje (ImPulsTanz). Profesionalus šokis Lietuvoje jau egzistavo, tad reikėjo įtikinti visuomenę, kad nors ir neturime diplomų, esame profesionalai ir norime iš savo profesijos gyventi.
Ar kiti kultūros lauko atstovai lengvai priėmė naują žaidėją?
Tikrai ne – juk atsirado dar vienas kandidatas į Kultūros ministerijos skirstomus pinigus. Be to, kai kurias kitų menų sąjungas ir asociacijas nervino tai, kad mes gavome teisę kalbėti ir dalyvauti priimant sprendimus, deleguoti savo atstovus į Kultūros ministerijos ekspertų komisijas, tarybas. Kai seniau veikiančių asociacijų atstovams pasakydavau, kad turime 25 narius, jie pasišaipydavo – kokio finansavimo jūs norite su tokiu kiekiu žmonių? Štai mūsų yra 500! Taip, sakydavau, bet jūs egzistuojate penkiasdešimt metų, dar nuo sovietmečio, o mes veikiame vos metus. Šiandien, po dešimties metų veiklos, jau turime beveik 50 narių. Kai kurie išeina, tačiau prisijungia daug jaunų šokėjų, taip pat į Lietuvą šokti atvykstančių užsieniečių.
Kaip vystėsi asociacijos veikla?
Pirmiausia, žinoma, pradėjome dalyvauti diskusijose kultūros finansavimo temomis Kultūros ministerijoje. Taip pat dukart per metus rengėme (ir iki šiol rengiame) asociacijos narių susirinkimus ir džiaugiamės, kad, nepaisant milžiniško šokėjų užimtumo, visada visuose susitikimuose dalyvaudavo daugiau nei pusė narių, tad užtekdavo balsuojant ir priimant sprendimus.
Daug dėmesio skyrėme paraiškų rašymui – paprastai prašome pinigų šokėjų stažuotėms užsienyje bei asociacijos veiklos palaikymui. Pastarasis finansavimas itin svarbus, nes nuo pat veiklos pradžios galėjome sukurti tinklapį, spausdintis leidinius ir vykti į Tanzmesse šokio mugę Vokietijoje pristatyti Lietuvos šiuolaikinio šokio.
Įsteigėme savo ŠŠA apdovanojimą už įsimintiniausią metų kūrybinę veiklą ir apdovanojame savo narius visuotiniu balsavimu išrinkdami nusipelniusius.
Beje, neseniai sugrįžome prie daily training idėjos – turėti erdvę, kurioje kiekvieną rytą nemokamai arba už simbolinį mokestį asociacijos nariai gali ateiti ir daryti trenažą, t.y. palaikyti formą. Darėme tai ir anksčiau, tačiau kadangi iš šokio nebuvo įmanoma išgyventi ir šokėjai rytais turėdavo dirbti kitus darbus, nebuvo kam naudotis tokia galimybe. Dabar situacija pasikeitė ir daily trainingus asociacijos nariai vykdo Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje.
Ar tai reiškia, kad šiandien jau galima išgyventi iš šokio?
Šiandien tai tikrai įmanoma, tačiau turėjo praeiti nemažai laiko.
O kaip sekėsi išgyventi vos įsikūrus asociacijai? Juk tuomet darbo buvo daug, o pagalbos mažiau.
Buvo sunku, nes tuo pat metu dirbau mokykloje, universitete, rašiau disertaciją, kūriau spektaklius, vedžiau seminarus ir dar tvarkiau visus biurokratinius asociacijos reikalus, už kuriuos atlyginimo, žinoma, niekas nemokėjo, nes neturėjome tam pakankamo finansavimo. Vėliau, padidėjus Kultūros ministerijos skiriamai finansinei paramai, galėjome pasisamdyti dokumentus tvarkantį žmogų ir tai buvo milžiniška pagalba, viskas pradėjo judėti greičiau ir efektyviau, nes galėjau daugiau dėmesio sutelkti į asociacijos veiklos strategavimą, planus, susitikimus ir kita.
Kaip pavyko tiek metų dirbant neapmokamą darbą neprarasti motyvacijos?
Mačiau veiklos prasmę, tiesiog žinojau, kad asociacija yra reikalinga. Visi mes dirbom iš idėjos – juk ir spektaklius kūrėm be honorarų. Kaip galėjom, taip vystėm savo sritį. Dukart per metus susirinkdavom, aptardavom aktualijas, spręsdavom problemas, kalbėdavomės, ginčydavomės. Buvo ir barnių, tačiau viskas atvedė į tai, ką turim dabar.
Vis dėlto apsisukus septynerių metų ciklui tiesiog pavargau – buvau ir esu tikra, kad atėjo laikas perduoti atsakomybę kitiems, kad visi nariai suvoktų, ką reiškia vadovauti asociacijai. Būnant pirmininke mane šiek tiek skaudindavo tokie kai kurių narių komentarai kaip „asociacija man nieko nedavė“. Tad kiekvieną susirinkimą pradėdavome nuo kalbos, kad asociacija nėra bobutė su pinigų ir galimybių maišeliu, kuri viską dalina kiekvienam paprašiusiam. Mes patys ir esame asociacija, tad jei kažko negauname, galbūt patys nieko neįdedame. Jeigu neisime į Seimą ir ministerijas, jei nesiūlysime savo kandidatų komisijoms ir apdovanojimams, mūsų kasdienė buitis taip pat nepagerės.
Kaip pakito asociacijos tikslai lyginant su tuo, kas buvo pradžioje?
Manau, kad pagrindinis asociacijos tikslas negali keistis, nes tokios organizacijos esmė ir yra ginti narių ir lauko interesus – pakeitus tikslą nebeliktų prasmės turėti asociaciją. Keistis gali ir turi strategija, taktika, metodai. Pavyzdžiui, anksčiau siekėme, kad šiuolaikinis šokis būtų pripažintas kaip lygiavertė kultūros dalis. Dabar mūsų interesai yra atstovauti šokėjų bendruomenę kultūros politikoje, kovoti už adekvatų finansavimą ir įteigti visuomenei, kad šokėjo darbas yra toks pats kaip ir bet kuris kitas, tad turi būti adekvačiai apmokamas. Taip pat kalbame apie reikalingas darbo sąlygas – salę su šokio danga ir panašiai.
Kokie reikalavimai keliami norintiems stoti į asociaciją?
Mes reikalaujame, kad stojančiojo veikla sietųsi su šiuolaikiniu šokiu. O visa kita – Meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijos statuso įstatymu numatyti reikalavimai, nes stojantis į asociaciją turi atitikti meno kūrėjo statusui gauti reikalingus kriterijus.
Kaip sekdavosi dalintis pinigus stažuotėms?
Kaskart gavę pinigų visi kartu susėsdavome, išsiaiškindavome, kokią sumą turime, kiek žmonių galime išsiųsti, kiek yra norinčių išvykti. Žinoma, daugėjant narių ir poreikių, teko sugalvoti kriterijus, pagal kuriuos ŠŠA taryba nuspręsdavo, kam suteiks galimybę išvykti. Tačiau rezultatus visuomet pristatydavome ir paaiškindavome nariams. Paprastai pirmenybę teikdavome tiems, kurie dar nebuvo išvykę, kad galimybėmis pasinaudotų daugiau žmonių. Man visuomet buvo svarbu skaidrumas – kad visi žinotų, kiek gavom pinigų ir kam bei kodėl juos paskyrėm. Tai būtina norint išlaikyti asociacijos narių bendruomeniškumą, kad niekam nekiltų klausimų, kodėl tiem davė, o tiem neliko. Svarbiausia – patiems tarpusavyje susitarti. Yra kam nepatinka, kad susirinkimų metu ginčijamės ir burbam, bet manau, kad geriau išsiburbėti bendram rate ir nedaryti to viešumoje ar grupelėse po 2-3 žmones.
Ką laikytum didžiausia asociacijos pergale?
Apie penkiolika metų įvairiose laidose, interviu pirmas man užduodamas klausimas būdavo „ar yra Lietuvoje šiuolaikinis šokis?“. Ačiū dievui, kurį laiką jo nebegirdžiu. Manau, ŠŠA prie to stipriai prisidėjo, tad tai ir laikyčiau didžiausia pergale. Šiuolaikinio šokio šokėjai tapo matomi, pripažinti ir oficialiai gali dalyvauti kultūros politikoje. Užsitarnavom pagarbą kitų asociacijų, kurios iš pradžių į mūsų atėjimą žiūrėjo įtariai.
Galbūt lietuviai jau subrendo turėti nacionalinę šiuolaikinio šokio trupę?
Manau, kad taip. Tai yra ir Lietuvos prestižo klausimas – nežinau, kurioj dar Europos šaly nėra nacionalinės šiuolaikinio šokio trupės. O šiandien tai netgi tampa būtinybe, nes turime šiuolaikinio šokio specialybę baigiančius moksleivius M. K Čiurliono menų mokykloje, šiuolaikinio šokio studentus LMTA ir niekas iš jų neturi stimulo likti Lietuvoje – nėra stabilios trupės, kurioje galėtų užsidirbti, todėl ieško darbo užsienyje. Žinoma, yra municipalinis „Auros“ šokio teatras, nepriklausomos šokio trupės, tačiau jos orientuojasi į vieno žmogaus šiuolaikinio šokio viziją, nes yra įsteigtos konkrečių choreografų. Nacionalinė trupė turėtų būti renkama pagal kitus kriterijus nei vieno žmogaus simpatijos.
Be to, nacionalinė trupė skatintų ir patyrusių choreografų kūrybinę veiklą, ir naujų choreografų atsiradimą, nes suteiktų jiems galimybes statyti didesnės apimties darbus, kuriuose dalyvautų daugiau nei penki ar dešimt šokėjų, ko dabar negalim sau leisti tiek dėl nepakankamo finansavimo, tiek dėl šokėjų stygiaus.
Kaip išėjusi iš pirmininkės pareigų ir tarybos prisidedate prie asociacijos veiklos?
Pradžioje norėjau šiek tiek atsitraukti ir atsipūsti. Dabar lieku nare, būnu konsultante, patarėja, kuri žino ir gali pasakyti, kokie keliai jau išbandyti, kokie veikia geriau, kokie silpniau. Džiaugiuosi, kad nutariau išeiti iš pirmininkės pareigų, džiaugiuosi, matydama kitus žmones, įsijungiančius į asociacijos veiklą, atnešančius idėjų ir suprantančius, kad, jei jie patys kažko nepadarys, tai niekas kitas už juos nedirbs. Tad tikiu, kad asociacija veiks sėkmingai toliau ir plėsis.
Šaltinis: Šiuolaikinio šokio asociacija